Liežuvis

Liežuvis

Liežuv|is (2)
1. anat. skonio organas, vienas kalbos padargų (lingua): ~iu laižyti. ~į galima nuryti(labai gardu).kelias ant ~io galo(klausdamas rasi).
2. prk. kas panašus į šį organą: ugnies ~iai laižė stogą. vaško ~iai(avilyje).ledyno l. (geol.) . miglos ~iai.
3. bato šikšnelė po suvarstymu. ^ jūros l.(zool. gleivėta šiltųjų jūrų žuvis su pelekais per visą nugarą ir pilvą;
solea solea). ant ~io galo stovėti(žinoti, bet negalėti atsiminti).gera (aštrų) ~į turėti(galėti daug arba sąmojingai, geliamai kalbėti).ilgą ~į turėti(būti plepiam, liežuvauti).~į atversti(prašnekėti).~iu badyti(apkalbėti, barti).~į dilginti(rūpėti, knietėti).~į dilinti(plepėti).~iu dirbti(plepėti).~į braukti (įkišti)(įskųsti).~į iškišus (pailsus).~į kyštelėti(be reikalo ką pasakyti;
apskųsti).~į kaišioti (kišti)(kištis į kitų kalbą;
liežuvauti).~į klebetuoti (klibinti)(tuščiai kalbėti).~į laidyti(plepėti;
apkalbėti).~į laikyti