Ar mokėtumėte už muziką savanoriškai?

beje, jei kalbant apie menininkus.. buvo labai geras senas prancūzų filmas, kai jaunas vyras įsimylėjo merginą ir piešė labai gražius paveikslus, tačiau niekas jo darbų nevertino ir nepirko.. vėliau kažkas nutiko ir ar tos merginos negalėjo pasiekti ar ji ištekėjo už kito (tiksliai nepamenu), tas meninkas pradėjo smarkiai gerti ir uliavoti, kol galų gale pradėjo savo paveikslus keisti į bokalą alaus.. po kelių metų ar jis nusižudė ar kas, bet kai tik sužinojo vienas žydelis apie jo mirtį, nuėjo ir supirko iš jo tėvų visus paveiklus už kelis dolerius.. po mirties tas menininkas tapo labai garsus..

Mokėčiau jei albumas vertas būtų dėmesio, o jei kažkas man ne to, tai neee.

Tai, tu teisus, visi tie muzikos formatai su suspaudimu buvo išrasti taupant diskų talpą, nes diskai buvo santykinai maži ir nepigūs. Bet visų pirmiausia, tie formatai yra skirstomi į lossless (išsaugantys visas dažnumines charakteristikas) ir lossy (nupjaustantys, kas "nereikalinga", priklausomai nuo užduotų parametrų). Mp3, OGG, AAC - šitie yra "lossy" formatai. Juose panaudojama žmogaus ausies savybė, kai vienas skambantis garsas, gali visiškai paslėpti nuo žmogaus kitą tuo pat momentu skambantį garsą, tas faktas, kad labai aukštus dažnius žmonės girdi prastai ir tai, kad didžioji dalis aparatūros vistiek nesugeba atkurti pilno dažnių spektro. Koduojant audio informacija analizuojama ir iš jos pašalinama tai, kas vistiek yra užgožiama, arba atsiduria virš (dėl žemų dažnių pjovimo šiuo atveju nesu tikras, bet pvz. žemus dažnius pjauna telefonuose naudojami audio kodekai) žmogaus girdimos ribos. Vadinamasis bitreitas (bitrate), yra ne kas kita, kaip tai, kiek vietos (bitais) yra skiriama išsaugoti vienai sekundei audio informacijos. Taigi - kuo didesnis bitreitas, tuo daugiau galima skirti tai sekundei, tuo mažiau agresyviai enkoderis šalina "perteklinę" informaciją, bet tuo stambesnis failas gaunasi. Čia jau kiekvienas turi nuspręsti, koks bitreitas jam yra optimalus, priklausomai nuo ausų ir turimos aparatūros.
Mp3 gali iškompresuoti atgal į nespaustą formatą, tačiau tai kas buvo prarasta - neatsistatys. Ir todėl jokie perkodavimai iš 128 kbps į 320 kbps kokybės nepagerins
O vat FLAC, APE ir kiti lossless formatai suspaudžiant nepraranda nė vieno bito ir iškompresuodamas juos gausi lygiai tokį patį turinį, koks buvo prieš suspaudimą. Todėl ir suspaudimas yra tik 2-3 kartus, kai su mp3 nieko nereiškia suspausti 10 ir daugiau kartų (nors naudodamas didžiulį suspaudimą, gausi rezultatą lyg, klausytumeis draugo namie skambančios muzikos per telefoną ). Tiek dėl formatų kokybės.
Kas dėl aparatūros - čia jau kokybę lemia tai, kaip kokybiškai dirba DAC'as (Digital to Analog Converter), kaip tiksliai jam pavyksta atkurti kūrinio dažnuminę charakteristiką, bei amplitudę. Taip pat svarbu, kaip visa aparato "virtuvė" būtų apsaugota nuo trukdžių kuriuos gali sukelti tiek kiti prietaisai, tiek elektros tinklas, tiek to pačio aparato komponentai. Laikoma, kad puikiai suprojektuotas audio įtaisas visiškai įtakoja arba labai nežymiai įtakoja audio takelio charakteristikas. Tad bet kokie "pagerintojai" yra kliedesys. Kūrinys turi skambėti taip, kaip buvo atliktas studijoje, kaip jį sumanė jo kūrėjas. Žinoma - yra dar toks dalykas kaip ekvalaizeris, kurio pagalba kiekvienas gali skambesį pakoreguoti taip, kaip jam maloniau. Bet jokių nuliukų ar vienetukų į skaitmeninę audio informaciją nėra prirašoma

Kalbos apie CD "blogumą" kilusios iš to, kad analoginę muzikos kreivę verčiant į skaitmeninį pavidalą yra perkeliama ne visa kreivė, bet tik kas tam tikrą lygų intervalą išmatuotos jos reikšmės. Grafiškai tai atrodo maždaug taip. Ir vat kai kurios gudrios galvos nusprendė, kad nepaisant to, kad audio CD atveju tų reikšmių yra 44100 per sekundę (44,1 khz sampling rate) - kažkas vis tiek yra prarandama. Atsirado vinilo liaupsintojų - ten adatos virpesys verčiamas į garsą be jokių skaitmenų. Skaitmeninė rinka irgi vietoje nestovėjo - atsirado DVD Audio su 192 khz sampling rate. Kad įtikti savo antžmogiškomis klausomis įsitikinusiems audiofilams atsirado SACD (Super Audio CD), kuriame sampling rate yra jau 2.8224 MHz Ir vis tiek vinilo religija nemiršta, kaip nemiršta ir krikščionybė ir islamas, nors visi seniai įsitikino, kad virš debesų yra stratosfera ir kosmosas, bet ne rojus
Beje užtaikiau įdomų faktą:
"In September 2007 the Audio Engineering Society published the results of a year-long trial in which a range of subjects including professional recording engineers were asked to discern the difference between SACD and compact disc audio (44.1 kHz/16 bit) under double blind test conditions. Out of 554 trials, there were 276 correct answers, a 49.8% success rate corresponding almost exactly to the 50% that would have been expected by chance guessing alone."
Negirdi žmonės tos kosminės kokybės. Ausis iš vis yra unikalus daiktas - adaptuojasi prie esamų sąlygų. Manau daug kas yra pajutęs tokį dalyką - paklausius gera kokybe muzikos, o paskui sėdus į automobilį su palaikėmis kolonėlėmis, iš pradžių prastas (dėl menkų dažnuminių charakteristikų) garsas rėžia ausį, bet po kelių-keliolikos minučių apsipranti ir nekreipi dėmesio. Aišku adaptacijai yra ribos - mane pvz. traškesiai ir iškraipymai varo iš proto, nepriprasiu niekaip

jeigu per koncerta paleidziama fonograma, o dainininkas tik ateina pasimaivyt, tai net ir paciam geriausiam nieko nemokeciau, kad ir kaip muzika patinka.

turbūt sumokėčiau

tai ir db gali dainas internetu pirkt :D

NE

Mokeciau uz gera albuma.Bet tik uz tikrai gera, jei didzioji dalis dainu albume man tikrai patiktu mokeciau, bet ne tiek kiek kainuoja.Na uz gera albuma uzmoket pvz kokius 5lt, tiek nebutu gaila.