Anketos duomenys ieškantiems nuotykių.

Ko gero, vienas didžiausių gyvenimo nuotykių yra santuoka, tad žodis naudojamas netinkama prasme.

Santuoka nėra dėl laisvalaikio praleidimo - tam tuoktis nėra jokio reikalo. Santuoka tai labiau dėl vaikų auginimo ir finansinio aiškumo.
Dėl pasidulkinimo tuokiasi tik neturintys nuovokos.
Praėjo tie laikai, mažiausiai 50 metų praėjo, kai licenciją seksui išduodavo bažnyčia arba civilinė metrikacija, be šių institucijų palaiminimo seksas buvo nelegalus, todėl santykinai sunkiai gaunamas.

Labai daug žmonių, manau bent pusė, laisvalaikį leidžia ne su sutuoktiniu, bet su draugais ar draugėmis. Sutuoktinis ir taip daug matomas - dabar teigiama, kad dažniausia skyrybų priežastis yra perteklinis bendravimas, kuris netrunka tapti atstumiančiu.

Yra porų, kurios išties kone visą laiką leidžia kartu. Tos poros visuomeniškai sparčiai degraduoja, nes būna nuolatinis idėjų palaikymas iš vieno žmogaus, nesigilinant ar tas pat priimtina visuomenei. Užsidaro savo siaurame rate, dalinai atsiskiria nuo pasaulio. Po ilgesnio laiko su tais asmenimis niekas neberanda interesų, jie ima atrodyti keistuoliais.

Toliau, iš draugų rato žinau, kad seksas santuokoje neretai (jei nesakyti dažnai ar visuomet) tampa nenorimu praėjus 5-10-15 metų bendro gyvenimo. Kurie neieško to kitur, gyvena visai be sekso, su amžiumi tai tampa priimtinu. Konkrečiai, turiu draugų, kurie patys būdami 40-45 metų teigė su žmona tai nedarę metais. Tame paradoksas - patys nenori ir kitam neleidžia. Koks tikslas taip elgtis?

(Pats esu laisvas. Dėl pradžioje išvardintų riežasčių - man santuoka turi prasmę atveju - jei planuojama auginti vaikus.)

Na, kaip matau, Laisva gyvenimas keicia , mastymas kitoks, paskaitinejus senas temas,
mano asmenine nuomone, santuoka galima ir del buvimo kartu zmonems, turintiems panasius poziurius i gyvenima,jei jiems gera kartu, nes buna, kad vaiku , deja , negali tureti.

Manęs niekas nekeičia, jau bent 25 metus. Kai kuriuose posakiuose tiesiog sarkazmas, hiperbolizavimas arba provokacija - reikia mokėti suprasti.

Kaip ir rašėte, kad anksčiau, kad užsiimti seksu, reikėdavo kažkieno leidimo... Būtent užsiimti seksu. Žmonės moka užsiimti seksu jau daug tūkstantmečiu, bet tik vienetai seksą paverčia mylėjimosi. Seksu užsiimantis žmonės yra panašus į žvėris, kurie savo aistra bando suryti ar sudraskyti vienas kita. Jeigu žmonės vedė tik dėl tokio sekso, tai normalu, kad vienas kita sudraskę iki kaulu, neturi ką draskyti ir nustoja tai daryti. Tai normalu. O jeigu žmonės sudaro sąjungą ne tam kad galėtu vienas kita draskyti savo aistros egoizme, o tam, kad per tokia sueiti papildyti vienas kita kažkuo gražaus ir šviesaus. Suteikti švelnumo, gerumo ir pajausti vienas kito ne tik kūną bet ir dvasia, tokie gali ir būdami metuose tuo nenustoti daryti. Nes tokiems nebus svarbu kaip atrodo partnerio kūnas. Jiems bus svarbu, koks yra vidinis ryšis tarp jų. Tada vedybos tokiems žmonėms bus visai normalus dalykas. Mano tėvai kartu gyvena jau 55 metus. Net jaunesnioji sesuo 20 metu harmoninguose santykiuose su savo vyru. Tad pilnai pritariu autoriui, kad jeigu norima savo aistra draskyti kito asmens kūną, tada tikrai nereikia vedybų. Tačiau, jeigu tai yra ne tik aistra, arba aistra abu suvokia kitaip nei daugumą, tada jiems vedybos yra normalus dalykas.

Vieni keblumai iškildavo anais laikais, kiti keblumai yra dabar. Žodžiu, tas "sunkumo" klausimas apytiksliai išeitų "fifty-fifty" (Fxx necituosiu ). BTW, anuometinių Furcevos pezalų net prisiminti nesinori, bet sekso, pasirodo, SSSR visgi būta (kartkartėm visai neblogo).

P.S. Anuo metu dominavo visuotinė opinija, kad ne santuokoje atsiradę vaikai kažkokie tai nelegalūs, neteisingi , todėl ir buvo spiriama, kad "pirma - vestuvės, paskui - lova". Tie, kas griežtai laikydavosi to algoritmo bet kuriuo atveju neretai gaudavo problemą: išlįsdavo visokie nesuderinamumai ir, kaip taisyklė, skyrybos, o kas darė atvirkščiai, tuos lydėjo priešiškas visuomenės žvilgsnis, moralizavimas ar net sankcijos.