jogà [skr. ryšys, susijungimas], viena iš 6 ortodoksinių indų idealistinės filosofijos krypčių; pradininkas patandžalis (apie ii a. pr. m. e.); moko, kaip psichinių ir psichofiziologinių procesų valdymu išsivaduoti iš materialinių žmogiškosios būties
sąlygotumų ir pasiekti absoliučią laisvę — visišką žmogaus susiliejimą su dievu.