Kalbėti

Kalbėti

Kalbė|ti, kalba, ~jo
1. mokėti kalbą, galėti ja bendrauti: k. tarmiškai. vaikas dar nekalba.
2. bendrauti kalba, šnekėti: lietuviškai k. balsu, tyliai, aiškiai, pašnibždomis k. trumpai kalbant, reikalas svarbus. kalbamosios valandos. meiliuosius žodelius ~jo (d.) . kalba kaip iš knygos(aiškiai, sklandžiai).kalba kaip iš medžio iškritęs (kvailai). daug žinok, maža ~k. kas daug kalba, mažai dirba. äœia kalbant, čia paliekant (prašant nepasakoti, kas kalbėta).|sngr.: kalbasi susitikę.
3. prk. rodyti, liudyti: faktai aiškiai kalba.
4. atmintinai sakyti;
prš. skaityti 1: k. poterius. ~jimas (1) ~jimasis (1) ~tojas, ~toja dkt. (1)
1. kas kalba, šneka.
2. kas sako viešą kalbą žiūrėk: [ skaityti 1 ]