Visiškas užimtumas

Visos turimos darbo jėgos (ir kapitalo) išteklių panaudojimas.
Visiškas užimtumas yra vienas svarbiausių darbo rinkos politikos tikslų. Tačiau tai dar nereiškia, kad visi darbingo amžiaus arba galintys ir norintys dirbti piliečiai turi būti nuolat aprūpinti darbu.
Visiškas užimtumas yra teorinė idėja ir pasiekti visiško gyventojų užimtumo praktiškai neįmanoma dėl keletą priežąsčių. Dėl darbo jėgos kaitos kai kurie žmonės kurį laiką nedirba, ieškodami ir rinkdamiesi naują darbovietę. Dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių įtakos mažėja kai kurių profesijų darbuotojų paklausa ir todėl jiems tenka persikvalifikuoti. Dėl to visuomet egzistuoja didesnis ar mažesnis nedarbas.
Taigi visišką užimtumą būtų galima apibūdinti kaip situaciją, kai registruotų bedarbių skaičius atitinka laisvų darbo vietų skaičių. Tačiau laisvų darbo vietų struktūra gali neatitikti bedarbių profesinės–kvalifikacinės struktūros.
Daugelyje išsivysčiusių šalių visišku užimtumu paprastai laikomas “normalus” nedarbo lygis – 4-5% darbo jėgos.