Veisiejai

Veisiejai

Vei­sie­jaĩ (3), (miestas) Laz­dijų (rajonas)

Veisiejai - viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Karalius Mindaugas, XIII a. suvienijęs Lietuvą, siekdamas taikos, padovanojo Livonijos ordinui dalį Sūduvos, Dainavos, Nadruvą. Šiame 1253 m. dotacijos akte minima ir Veisiejų (Veyze) sritis. Veisiejai minimi Vytauto laiške, rašytame 1409 m. Kryžiuočių ordino magistrui. Tačiau Veisiejų apylinkėse žmonės turėjo gyventi žymiai anksčiau. Tai rodo aptiktos senosios gyvenvietės, piliakalniai, archeologiniai radiniai.

Nuo neatmenamų laikų šiame krašte, kaip ir visame Lazdijų rajone, gyveno jotvingiai. Kad jų čia gyventa, rodo Veisiejų miesto pavadinimas, kilęs iš Veisiejų ežero vardo, laikomo jotvingizmu.

1501 m. Veisiejuose jau buvo dvarelis. Jį valdė Jonas Glinskis, po to jo brolis Mykolas Glinskis. 1509 m. Veisiejus gavo valdyti Slucko kunigaikštienė Natazija Michailovičienė, kunigaikščio Simono našlė. Po jos - pabėgėlis iš Smolensko Borisas Obrazcovas. 1515 m. dvaras buvo pavestas Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštininkui, Pervalkos vietininkui Kopočiui Vasiljevičiui. 1525 m. jis Veisiejus išmainė su Slucko kunigaikščiu Jurgiu I Simonaičiu Olelkaičiu. Tais pačiais metais Jurgis I gavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo leidimą prie Veisiejų dvaro atidaryti smuklę, rengti turgų ir statyti bažnyčią. Taip šalia Veisiejų dvaro pradėjo kurtis miestelis. Veisiejų turtų savininkas Jurgis I 1526 m. paskyrė pastatą mokyklai ir klebonijai. Veisiejai iš pradžių kūrėsi saloje, kuri vėliau tapo pusiasaliu. Mat samplavas nuo aukštos kalvos užnešė ežero šaką, skyrusią salą nuo sausumos.

Jurgio III Olelkaičio duktė Sofija Veisiejus užrašė savo vyrui Janušui Radvilai. Ištisą šimtmetį Veisiejai išbuvo Radvilų giminės nuosavybė. XVIII a. pradžioje pirko, paveldėjo ar gavo dovanojimo būdu Veisiejų valdą didysis Lietuvos kunigaikštis ir didysis etmonas Mykolas Masalskis.

Manoma, kad Mykolas Masalskis pastatė Veisiejuose savo rezidenciją - rūmus. Prie rūmų buvo užveistas parkas ir sodas. Orgelbrando „Visuotinėje enciklopedijoje" rašoma, kad Masalskių laikais Veisiejuose buvo puikūs U raidės formos rūmai - rezidencija. Rūmuose buvo įrengta koplyčia. Veisiejai net turėjo kariuomenės įgulą, kuri ne kartą gynusi šalį nuo priešų.

Mykolas Masalskis daugiausia gyveno Veisiejuose. Jam mirus Veisiejai atiteko jo sūnaus Juozo sūnui Ksaverui. Jis buvo silpnos sveikatos, riboto proto. Todėl jo turtus valdė ir tvarkė Mykolo sūnus, Ksavero dėdė, Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis.

1790 m. Veisiejų valdą iš Masalskių nupirko prancūzų kilmės Matas Žynievas (Zinievas), generolas, Beržininkų seniūnas. Nėra duomenų, kad Veisiejai būtų turėje Magdeburgo teises. Miestelio gyventojai tik naudojosi prekybine privilegija, leidusia rengti turgus. Jie buvo pavaldūs dvarui, Masalskiams mokėjo činčą. Žynievas jiems uždėjo lažą.

Po Mato Žynievo mirties Veisiejų valdos atiteko jo žmonai Viktorijai. 1817 m. Viktorija Oginskaitė-Žynevienė baigė statyti dabartinę bažnyčią. Žynievai vaikų neturėjo, todėl Viktorija Žynievienė prieš mirtį turtus užrašė savo giminaičiui Tadui Oginskiui.

1808 m. Varšuvos kunigaikštystės statistiniame apraše Veisiejai apibūdinami kaip nuskurdęs miestelis su 550 gyventojų ir dideliais rūmais.

XIX a. pirmojoje pusėje Veisiejai tapo valsčiaus centru. Valsčių sudarė vienas didesnis ar keli mažesni dvarai. Jam vadovavo vaitas, kuriuo būdavo pats dvarininkas arba jo paskirtas pareigūnas.

1872 ir 1877 m. miestelyje kilo gaisrai. Sudegė klebonija, žydų sinagoga, greičiausiai ir mokykla, kiti pastatai.

1877 m. Veisiejų valdas perėmė Aurelija Oginskaitė-Valavičienė. 1884 m. dvaro savininku tapo Valavičienės sesers vyras Zigizmundas Govronskis. Jo sūnus Vladimiras Veisiejų valdas pardavė kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui. Savo ruožtu pastarasis Veisiejus ir Paveisiejus pardavė dvarininkams Petrui Gurskiui ir Edmundui Muravickiui.

1895 m. miestelyje buvo du malūnai, spirito ir dervos varyklos. 1907 m. Veisiejuose buvo įsteigtas „Žiburio" draugijos skyrius, o 1910 m. įkurta Blaivybės draugija.

1924 m. miestelį nusiaubė didelis gaisras. Sudegė vaistinė, paštas, kooperatyvas, klebonijos sodyba, žydų sinagoga ir mokykla. Iš viso apie 70 pastatų. 1929 m. Veisiejuose vėl kilo gaisras. Sudegė 8 sodybos. Tais pačiais metais, tenkinant besiverčiančių žemės ūkiu gyventojų prašymą, Veisiejai išskirstyti į vienkiemius - atskirus žemės sklypus su sodyba.

1956 m. Veisiejams suteiktos miesto teisės. Mieste buvo statomi administraciniai pastatai, gyvenamieji namai. 1959 m. Veiseijų rajonas buvo panaikintas.

1960 m. Veisiejuose įsteigtas žemės ūkio technikumas. 1975 m. Veisiejų žemės ūkio technikumas panaikintas ir tais pačiais metais įsteigta Veisiejų žemės ūkio valdymo mokykla.

Veisiejuose kurį laiką gyveno ir dirbo esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas.

Veisiejai kaip miestas baigė formuotis XIX a. pabaigoje. Jo senasis suplanavimas turi istorinę vertę. Todėl Veisiejai paskelbti vietinės reikšmės urbanistikos paminklu. Saugomas istorinės jo dalies gatvių tinklas, aikštės planas, gamtinė aplinka.

Rekreacijos specialistai miestui pranašauja svarbios poilsiavietės ateitį.