Stelmužė

Stelmužė

Ste­lmužė (1), (kaimas) Za­rasų (rajonas)

Stelmužės kaimas, garsus didžiuoju ąžuolu, taip pat turi ypatingą kraštovaizdį - apylinkė pilna kalvų, kalvelių bei ežerų.

Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad Stelmužė - labai sena gyvenvietė. Manoma, kad čia galėjo stovėti pilis - kalvota apylinkė ypač tinkama ginybai. Dvaras čia atsirado tik XVI a. Jį valdė baronai Folkerzambai, vėliau Rusijos dvariškiai Valujevai, o XX a. juos pakeitė baronai Hanai. Per pirmąjį pasaulinį karą dvaro rūmai buvo sunaikinti, išliko tik kumetynas, tvartas ir rūsys. Stelmužės parke esančiame mauzoliejuje palaidotas vokiečių baronas Folkerzambas, kuriam šis dvaras kurį laiką priklausė.

Kažkurie dvaro valdytojai buvo itin žiaurūs - tai rodo dvaro parko pakraštyje stovintis Vergų bokštas, kuriame buvo kalinami prasikaltę baudžiaunininkai.
Išlikusi 1650 m. statyta bažnytėlė, o greta jos - žymusis Stelmužės ąžuolas. Greta ąžuolo yra 1914-1915 m. kare žuvusių karių kapinaitės.

Apie Stelmužės apylinkes pasakojami padavimai. Pasak vieno iš jų, vietoj dabartinės Samanykščio pelkės kadaise buvo ežeras, prie kurio stovėjo dvaras, o jame gyveno piktas ponas. Jam krito į akį graži apylikėje išaugusi mergelė, tačiau mergelė pono visaip vengė. Vieną kartą ponas vijos mergelę ir būtų tuoj pagavęs, tai puolė toji ežeran, o iš paskos ponas. Pagailėjo mergelės dvasios ir padarė ją ežero undinėle, o ponas nuskendo. Jam nuskendus, ežero vanduo pradėjo gesti, užaugo ir Samanykščio pelke pavirto...

Kita legenda - apie buvusio dvaro herbą - pusę rato.

Praeityje garsus Stelmužės dvaras turėjo ir savo herbą-pusę rato. Sako, kad kartą pro šias vietas turėjo važiuoti pats caras. Apie tai išgirdę, plėšikai susimokė jį užmušti. Kadangi čia augo daug ąžuolų, plėšikai sumanė pakirsti trejetą storiausių medžių ir nustumti juos ant pravažiuojančių karietų. Caro ir palydos laukė mirtis, bet juos išgelbėjo vienas plėšikas, kuris slapčia sumanė pelnyti caro malonę ir gauti gerą užmokestį. Jis sulaikė krintančius medžius. Caro vežikai žaibu skriejo nuo paspęstų spąstų, bet karietas pasivijęs stipruolis gelbėtojas čiupo už rato, šis triokštelėjo ir net pusė jo nulūžo. Caras sužinojęs apie gelbėtojo drąsą ir ištikimybę, suteikė jam barono titulą ir Folkenzambo pavardę, įsakė, kad dvaro herbas būtų pusė rato. Laimingasis vedė našlę generolienę, o ši valdžiusi Stelmužės žemes. Taip baronas tapo naujuoju dvaro šeimininku.