ŠILAUOGĖ SODINĖ (Vaccinium × covilleanum Butkus et Pliszka)

Pagal dabartinę klasifikaciją visos šilauogės priklauso Vaccinium genčiai. Vieni sistematikai šią gentį priskiria viržinių – Ericaceae D. C. šeimai, o kiti – savarankiškai šilauoginių – Vacciniaceae S. P. Gray šeimai.
Sodinė šilauogė (Vaccinium × covilleanum Butkus et Pliszka, sinonimas V. corymbosum auct. non L.) yra kultūrinis augalas, kilęs JAV, atrenkant ir tarpusavyje kryžminant tris Šiaurės Amerikos šilauoges – aukštąją (Vaccinium corymbosum L.), pietinę (V. formosum Andrews, sinonimas – V. australe Small) ir siauralapę (V. angustifolium Aiton.).
Atsižvelgiant į veislių savybes, sodines šilauoges savo sodybose galima auginti kaip soliterus ar grupėmis, komponuojant pagal krūmų aukščius, ūglių ir lapų spalvas.
Sodinės šilauogės plačiai kultivuojamos visame pasaulyje – JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt. Šiaurės šalyse – Švedijoje, Suomijoje, Estijoje. Pirmosios plantacijos įkurtos Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Pastaruoju metu, jų randasi ir Lietuvoje.
 
Šilauogėms pavojingos tiek vėlyvosios pavasarinės, tiek ir ankstyvosios rudeninės šalnos. Plantacijoms reikia parinkti vietas, kuriose būtų mažiausia šalnų tikimybė. 
Šilauogės dažniausiai dauginamos sumedėjusiais ir vasaros auginiais bei lapiniais ūgliukais. Kiti būdai naudojami rečiau.
Šilauogės – šviesamėgės – geriausiai auga atvirose, nuo vėjų apsaugotose vietose. Todėl auginant jas plantacijose, būtinos apsauginės medžių juostos – užuovėjinės užtvaros, sodinamos 10–15 m atstumu nuo pirmosios pasodintų šilauogių eilės, kad nesudarytų joms pavėsio ir rytais ant šilauogių kuo trumpiau laikytųsi rasa.
Būtina žinoti, koks dirvožemiuo pH ir kiek maisto medžiagų (humuso, azoto, fosforo, kalio) yra dirvožemyje.   
 
 
Daugiau informacijos žurnale „Augalų pasaulis“ Nr. 33 - „Šilauogės“.