Prieštaravim|as (1) 1. -> prieštarauti (veiksmas). 2. mintis ar teiginys, nesutinkantis su kitu: patekti į ~us. liudytojų parodymų ~ai. 3. ppr. dgs. fil. priešybių vienovė ir kova kaip raidos
šaltinis: išoriniai, vidiniai ~ai.
atskleisti, įveikti ~us žiūrėk {prieštarauti}
