KADAGYS PAPRASTASIS (Juniperus communis)

Paprastąjį kadagį (Juniperus communis) lietuviai dar vadina kadugiu, ėgliu, kadučiu. Jis priklauso kiparisinių (Cupressaceae) šeimai. Lotyniškas vardas juniperus kilęs iš keltų kalbos žodžio jeneperus ’dygus, badus’. Šitaip augalą vadino ir senovės romėnų poetas Vergilijus. Paprastasis kadagys – dažniausiai 3–4 m aukščio dvinamis, rečiau vienanamis visžalis spygliuotis krūmas. Laja paprastai kūgiška. Vyriškų augalų ji siauresnė, moteriškų – skėstašakė. Žievė ruda su pilku atspalviu, besilupanti išilginėmis juostelėmis. Spygliai menturiuose susitelkę po 3, 10-15 mm ilgio, labai dygūs. Vyriškų krūmų žiedai beveik be žiedkočių, geltoni, sudaro kankorėžiukus. Moteriškų krūmų kankorėžiai pailgai kiaušiniški, iki 2 mm ilgio, su mėsingais žaliais žvyneliais. Kadagiai žydi balandžio-gegužės mėnesiais. Žiedai susitelkę lapų pažastyse. Apvaisinti moteriški žiedažvyniai išauga, ir susidaro mėsingi žali kankorėžiai. Tik antraisiais metais jie pasidaro mėlyni su juosvu atspalviu ir melsvu vaškiniu apnašu, malonaus kvapo, saldūs, su sakų prieskoniu. Kiekviename kankorėžyje slepiasi po 1–3 tribriaunes sėklas.Paprastasis kadagys paplitęs beveik visoje Europoje, Azijos šiaurėje, Šiaurės Amerikoje ir Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje aptinkamas spygliuočių ir mišriųjų miškų pakraščiuose, saulėtose laukymėse, kirtimuose, kartais stačiuose žvyringuose šlaituose. Auga labai lėtai, bet gyvena ilgai.Kadagynai paprastai susidaro kalkingame dirvožemyje. Jie gali augti šienaujamose ar ganomose pievose, kur išnykę kitokie krūmai. Nutrūkus žmogaus ūkinei veiklai, kadagynai apauga krūmais ir pamažu išnyksta. Lietuvoje jų nedaug. Tikrų kadagynų galima pamatyti Aukštaitijos ir Dzūkijos aukštumų paežerėse, Nemuno ir Neries upių šlaituose.

Susijęs straipsnis mūsų svetainėje – „Kadagio bijo perkūnas, ir ligos“.

Kadagiai – viena gausiausių sumedėjusių augalų genčių, garsėjanti didžiule spalvingų veislių įvairove. Dauguma kadagių gerai auga vidutinio drėgnumo arba sausokose, nelabai derlingose dirvose, saulėtose bei pavėsingose vietose. Pakankamai atsparūs kenkėjams, žiemos šalčiams ir užterštam orui. Kai kurie kadagiai, ypač kazokinis, jautrūs grybinėms ligoms. Šioje gentyje yra tiek aukštų medžių, tiek ir žeme besidriekiančių krūmų. Spygliai ir šakelės gali būti įvairių žalsvų, mėlynų, sidabrinių bei geltonų atspalvių, kartais margi. Dažniausiai dauginami auginiais, o medžiai bei stiebiniai medeliai – skiepijimu.Kadagių sistematikoje nemažai painiavos – skirtingi autoriai tą pačią veislę kartais priskiria skirtingoms rūšims.

Žurnale „Augalų pasaulis“ Nr. 56 – „Spalvingieji spygliuočiai“ rasite naudingos informacijos apie šių rūšių kadagius: daūriniai, gulstieji, paprastieji, tarpiniai kadagiai, uoliniai, virgininiai, žvynuotieji.