Rimas Burokas
Vienatvė
Gyveno kartą vienas, vienas, vienas,
jis vardo neturėjo, o gal pamiršo jį,
Rudenėj mėnesienoj, ant seno namo sienos
kreida spalvota skėtį jis mėgdavo paišyt…
Jį, lapams krentant, lankė
išblyškęs pakaruoklis,
tas irgi buvo vienas jau šimtmečiai keli,
Ištikimai mylėjo jis Damą su vėduokle
ir nuolat jos ieškojo migloj ir vandeny.
Su žvakėmis per lietų klajojo jie po miestą –
jūs tokį miestą matot
tikriausiai tik sapne,
Margi gėlėti skėčiai senuos kvartaluos švietė,
šiukšlynuos rausės laimė suvargus ir sena.
