Drovumas. Viskas apie drovumą

Kaip manote dėl kokių priežasčių atsiranda drovumas?

Dėl pasitikėjimo trūkumo

Pagrinde is vaikystes,auklejimo ir aplinkos kurioje augai.

Drovumas yra teigiama savybe.
Problema gali buti liguistas drovumas, kaip ir viskas, ko jau ryskiai per daug.

Teisingai. Drovumas nėra blogai. Blogai kai yra labai nepasitikima savimi - kai atrodo, jog tavęs visi nemėgsta, kad niekam nesi reikalings, atstumiantis, kad, kad bedarytum tau niekas nepavyks ir t.t.

Tada jau reikia susiimti...

paprastas drovumas (nepainioti su nepasitikėjimu savimi) atsiranda dėl patirties stokos ir labai greitai "išgydomas", kai persilaužai ir darai tai dėl ko droviesi.

Drovumas parodo, kad žmogus dar nesugadintas

Tai susije, bet tiesioginio ryshio nera.
Kai kurios drovuoles jau su gera patirtimi, buna zhudikai o elgiasi, kaip nekalti kudykiai.

Kita vertus daug zhmoniu save saugo po ishorine kauke, kuri gali buti ir izhuli.

Gerai skamba - žudo droviai ARBA saugosi įžūliai

Viskas tiesiai sauta apie mane

Taip, žiūrint iš kokios pozicijos vertinti...

Viename romane, valdovas irgi labai teigiamai atsiliepė apie silpnaprotyste sergančius darbininkus (su Dauno sindromu), ne jie patys griausi darbininkai. Veiksmas toje istorijoje sukosi apie oro balionų siuvimą, ir šie pagerinti darbininkai niekada nieko neklausinėdavo ir nebandydavo daryti kitaip nei liepta, jie nepradėdavo tinginiauti ar simuliuoti, siūlės dygsnį metai iš metų išlaikydavo vienodą. Ir tai neabejotinai buvo puiki savybė šeimininkui, tik klausimas kokia laimė pačiam žmogui iš to...

Analogiškai ir drovuoliai, nuolankiai žiūri kaip viską kas geriausia pasiima kiti, o jie tik nuolankiai nunarina žvilgsnį ir tenkinasi likučiais.

Nors klausimas ne man, bet nesulaikau pirštų nuo klaviatūros.

Dauno liga sergančius žmones sugretinti su droviais žmonėmis-labiau nei bukaprotiška. O jei dar kažką ir suprastumėte, tai žinotėme, kad mes nei vienas nesam apsaugoti nuo nei vienos ligos.

Atsakymas: tiesiog nevykęs pavyzdys, nors ir autorius stengėsi pasakyti kažką labai unikalaus, bet unikalumą gebėjo įžvelgti tik jis pats.

Really. O drovumą prilyginti teigiamoms savybėms yra itin protinga

Drovumas yra tiesiog yda, kaip pvz. alkoholizmas ar šiaip žmogaus psichologinė silpnybė, kaip pvz. alzhaimeris.
Nors alkoholizmo ir alzhaimerio galima rasti teigiamų pusių (alkoholikui viskas paprasta, labai nedaug reikia iki laimingos būsenos, lengva susirasti naujų draugų prie visparinio taško, o alzhaimerio kamuojamiems turbūt iš viso kiekviena diena pasaka, kiekvieną dieną vis nauji draugai), tai jų nepadaro savybėmis kurių norėtų įgyti normalūs žmonės.

Lygiai taip pat ir drovumas. Atvirkščiai ryžtui ir ambicijoms, drovuoliams daugumoje atveju tiesog tenka pasitenkinti likučiais kas liko nepageidaujama ir nepaimta kitų žmonių, kurie šitos problemos neturi. Na, bet anot Mokslynyko tai baisiai patrauklus būdo bruožas

Pav. parashysiu, kad "tureti nika "Digitus" yra yda".
Po to remiantis tuo tik man, daleiskim "savaime suprantamu" teiginiu, bandysiu ka irodinet? Savimi patenkintu stiliumi. Atrodys kvailai bet sunkus bus paneigti mano ish prizhto lauzhta teze, lygiai kaip daugybe kitu.

Ish pirshto lauzhta asmenine nuomone tera asmenine nuomone ir niekas daugiau. Todel reikia tai prisiminti priesh bandant ja remtis.

Tamstos nuomone drovumas yra yda, kito nuomone drovumas yra vertybe. Galima bandyti vienas kita ishdurninti, (tu durnas, ne - tu durnas) bet taip nediskutuojama.

Kol kas neradau argumentu, kad drovumas yra blogis.

Baime - kita savybe. Gali buti blogis o gali buti geris. Bijo bailiai - tai faktas, tame nieko gero.

Bet durniai nieko nebijo, nebijo visokie avantiuristai kurie sau randa greita gala. Taigi tai nera vertybe savaime, nei blogis savaime.

Baime gali apsaugoti nuo pavoju, gali prazhudyti. Drovumas gali apsaugoti nuo degradacijos, bet gali ir "apsaugoti nuo gyvenimo".

Matot, jums nėra vertybė - drovus žmogus, o man nėra vertybė - akiplėšos, išsprogusiomis akimis.

Perdėtai parašė, palyginimai su alzheimeriu durni, bet esmė teisinga plačiau žiūrint. gal kažkam tai ir vertybė, kažkam ne, bet tai, kad drovumas žmonėms dažniausiai tik trukdo pasiekt tikslų yra faktas. Tas pasireiškia visam gyvenime. Vaikystėje sunku surasti naujų draugų, paauglystėje prie merginų prieit, vyresniam amžiuje karjeros laiptais pakilt. Galima vardinti ir vardinti situacijas kai tuos kurie trypčioja ir galvoja kaip čia padaryt tą ar aną aplenkia labiau pasitikintys savimi

Kazhkodel droviausios panos pirmos pastoja. Ir neretai nuo vedusiu. Yra patarle, kad tyli kiaule gilia shakni knisa.

Mane visuomet mokino mazhiau pasitiket droviais zhmonemis, nes jie gali ishkresti dalyku, kuriu nagliausias akiplesha nesumastys.

DROVUMAS TAI TAKTINIS elgsios modelis. Kas po juo slypi - dar neaishku.

Jei ka ash save irgi priskiriu prie droviu zhmoniu. Zhmones mano, kad esu geras ir pukuotas, toks bezobidnas sutverimas.

Tie kurie geriau pazhista - sako, kad naglas kaip bandiuga. Ir suprask chia kas esi ir kuo reikia buti.

Tik nereikia: vedęs - miręs!

Tegul savo teisėtai žmonai ir vaikams būna stebuklingas herojus!

drovumas nera pasitikejimo trukumas ir jis nei is sio, nei is to atsirasti negali. jei atsirado drovumas, vadinasi su paaugliais vaikysteje buvo kaip nors netinkamai elgiamasi, arba jie seimose turejo netinkama santykiu modeli, stai kodel Norvegijoje is lietuviu alkoholiku seimu paimami vaikai. Kitu atveju, tokiu jaunuoliu dar nuo vaikystes merginos nesirenka. kiti gi neatsigina merginu. Tokie jaunuoliai veliau negali sukurti seimu nes merginos ju nesirenka, neiesko gerai apmokamu darbu, nekuria verslo ir t.t. ir finalas visu beveik vienodas. skirtumas tik tas, kad drovios merginos gali gana lengvai rasti antras puses, gi droviems vyrams tai neimanoma, nes moterys tiesiog ju nesirinks.