DIFENBACHIJA (Dieffenbachia)

Augintojai difenbachijas skirsto į žalialapes ir margalapes. Pastarųjų lapai būna su baltomis arba gelsvomis netaisyklingomis ir nevienodo dydžio dėmėmis arba brūkšniais.Šios aroninių (Aracceae) šeimos genties, kuriai priklauso 30-40 rūšių, tėvynė - Centrinė ir Pietų Amerika. Difenbachijomis jos pavadintos vokiečių botaniko ir mediko J. F. Dieffenbacho (1792-1847) garbei. Be tipinių rūšių, dabar auginama daug tarprūšinių hibridų ir veislių, besiskiriančių dydžiu, šakotumu, lapų margumu.Dažniausiai auginamos rūšys:
Margalapė difenbachija (Dieffenbachia maculata, syn. D. picta, D. brasiliense) - apie 1 m aukščio augalas stipriu žaliu stiebu. Lapai plačiai elipsiški, 30-60 cm ilgio. Aptinkama drėgnuose atogrąžų miškuose visoje Pietų Amerikoje. Plačiai auginama. Iš jos yra kilusių daug veislių, varietetų.
D. seguine stiebas taip pat žalias, tvirtas. Lapai iki 50 cm ilgio, smailėjančiomis viršūnėmis. Paplitusi Brazilijoje. Auginami ir tipiniai rūšies atstovai (dažniausiai botanikos soduose), ir daugybė veislių.
D. x bausei - smulkesnis augalas. Lapai 15-30 cm ilgio ir 10-15 cm pločio, žali su gelsvu atspalviu ir tamsiomis žaliomis dėmėmis.
D. latimaticulata stiebas trumpas, tvirtas. Lapai 30-40 cm ilgio, tamsūs žali su didelėmis ir mažomis baltomis dėmėmis tarp gyslų. Auga drėgnuose Kolumbijos miškuose.
Botanikos sodų kolekcijose dar auginamos D. amoena, D. bowmannii, D. hoffmannii, D. leopoldii.

Iš žalialapių rūšių populiariausia didžioji, arba stambialapė, difenbachija (D. macrophylla). Jos lapai pailgai arba plačiai kiaušiniški, 40-60 cm ilgio ir 20-40 cm pločio, beveik odiški, su storomis pagrindinėmis gyslomis. Stiebas tvirtas, apie 1 m aukščio, tamsus žalias. Sultys skleidžia nemalonų kvapą. Paplitusi šešėlingose Peru vietose.
Kai kurie mokslininkai visas difenbachijas laiko atskiromis rūšimis, kiti mano, kad dauguma yra D. seguine porūšiai.


Susiję straipsniai:

„Kodėl nyksta difenbachijos?“

„Difenbachijos – šilumamėgiai augalai“