Tema sukurta: 2015.04.02 18:49
2011.01.14 18:01 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Enciklopedija
Enciklopedija
Patyręs
Vilnius

Vìlnius (1), (miestas), (apskrities centras), Lie­tu­vos sos­tinė
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2011.01.14 22:16 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


admin
admin
Moderatorius
Mūsų sostinė
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2011.01.16 06:34 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Žiniukė
Žiniukė
Pradedantysis
Istorija:

Nėra tiksliai nustatyta, kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė. Žinoma tik, kad Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1323 m. rašytame laiške Vokietijos miestams, kuriame jis kvietė vokiečius ir žydus keltis į Vilnių. 1387 m. kovo 11 d. Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises.

1387 m. Didysis kunigaikštis Jogaila pakrikštija Lietuvą ir sudaro Lietuvos uniją su Lenkijos karalyste.

1503-1522 m. miestas buvo apjuostas ginybine siena su trim bokštais ir devyneriais vartais. Dabar iš šios sienos likę nedaug.

1522 m. Pranciškus Skoryna įkūria pirmąją spaustuvę mieste. Vilnius tampa vienu žymiausių knygų spausdinimo centrų Europoje.

1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras Vilniuje jėzuitų įsteigtai mokyklai suteikė Universiteto vardą. Vilniaus Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru.

1655 m. Vilnių pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija, kuri miestą plėšė, degino, išžudė didelę dalį gyventojų.

1702 ir 1707 metais, Šiaurės karo metu, Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė.

Nepaisant XVII amžiuje miestą niokojusių didelių gaisrų, XIX amžiaus pradžioje mieste jau buvo 20 tūkstančių gyventojų ir Vilnius buvo vienas didžiausių Šiaurės Europos miestų.

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo (1914 m.) Vilnius (kaip ir visa Lietuva) buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Po 1831 m. vykusio sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą. XIX a. Vilnius buvo baltarusių nacionalinio judėjimo centras. Svarbiausi baltarusių poetai ir rašytojai savo darbus spausdino Vilniuje.

1869 m. nutiesta Sankt Peterburgo - Vilniaus - Varšuvos geležinkelio linija; atidaryta geležies liejykla ir tabako fabrikas; įkurta pirmoji alaus gamykla.

1920 m. Vilnių okupavus ir netrukus aneksavus Lenkijai, Lietuvos sostinė buvo perkelta į Kauną. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tų metų spalį Vilnius vėl grįžo Lietuvai, tačiau netrukus kartu su visa Lietuva buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos (Kaunas faktiškąja Lietuvos sostine liko iki 1944 m. vasaros, t.y. iki antrosios sovietinės okupacijos pradžios).

Nuo 1944 iki 1990 m. Vilnius buvo Lietuvos TSR sostine, o nuo 1990 m. atkurtos Lietuvos Respublikos sostine.

1991 m. LR AT nutarimu patvirtinti didysis ir mažasis miesto herbai.

1994 m. dėl savo unikalumo Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.


Legenda apie miesto įkūrimą:

Ko gero pati žinomiausia legenda Lietuvoje - legenda apie Vilniaus įkūrimą.

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo Šventaragio slėnio giriose. Pavargęs po medžioklės kunigaikštis apsistojo nakvoti. Naktį jis susapnavo ant aukšto kalno staugiantį geležinį vilką. Iš ryto savo sapną papasakojo krivių krivaičiui (pagonių žyniui) Lizdeikai. Lizdaika išaiškino sapną: „Geležinis vilkas simbolizuoja neįveikiamą pilį ir miestą, kurį Gediminas turi įkurti. O vilko staugimas reiškia, kad apie įkurtą miestą garsas plačiai pasklis po visą pasaulį". Tada upių santakoje buvo supiltas piliakalnis ir pastatyta pilis.

Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui stovi Katedros aikštėje.


Miesto vardo kilmė:

Miesto vardas kilo nuo pro miestą tekančios upės Vilnelės. Ankstesnis upės pavadinimas buvo Vilnia. Upės pavadinimas sietinas su bendriniu žodžiu vilnis, reiškiančiu bangą. Taip upė buvo pavadinta dėl savo sraunumo.

Iki galo nėra aiškios kodėl miesto pavadinimas Vilnia buvo pakeistas į Vilnius. Naujasis pavadinimas minimas nuo XVI a.


Herbas:

Herbas Vilniaus miestui buvo suteiktas 1330 m. Vilniaus miesto herbe pavaizduotas Šv. Kristoforas, brendantis vandeniu ir nešantis ant pečių kūdikėlį Jėzų.

1568 metais Žygimantas Augustas pirmą kartą paminėjo sostinės antspaudo simbolį. Viename laiške aptinkame, jog tuo metu antspaude naudotas Šv. Kristoforo atvaizdas. Šv. Kristoforas, brendantis vandeniu ir su kūdikėliu Jėzumi ant peties, rankose laikė lazdą su dvigubu kryžiumi. Vėliau, XVI a. lazda buvo pakeista į išrautą medelį. Dvigubas kryžius rodė miesto teisių suteikėją.

Šv. Kristoforas graikų kalba reiškia „Kristaus nešėjas". Manoma, kad jis gyveno III a. Legendos byloja, kad Šv. Kristoforas už krikščionybės platinimą Likijoje imperatoriaus Decijaus buvo nubaustas ir mirė kankinio mirtimi.

Anot legendos, jis buvęs labai aukšto ūgio, gyvenęs prie upės ir ant pečių nešiojęs per ją keleivius. Vieną kartą mažas berniukas paprašęs pernešti per upę. Kristoforas pasisodino berniuką ant pečių ir pradėjo bristi. Benešant vaikas pasidaręs toks sunkus, jog Kristoforas išsigando, kad abu paskęs. Visgi sėkmingai perneštas per upę berniukas pasisakė esąs Kristus, nešąs savo rankose viso pasaulio sunkumus.

Šv. Kristoforas laikomas keliautojų, taip pat knygrišių, sodininkų, jūrininkų, tiltininkų ir keltininkų globėju. Lietuvių liaudies mene Šv. Kristoforas pasitaiko retai. Šventasis vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis vaikelį Jėzų, kuris viena ranka laimina, o kitoje laiko žemės rutulį.

Vilnius turi du herbus: didijį ir mažajį. Didžiojo herbo abiejose skydo (mažojo herbo) pusėse stovi po skydininką, kurie virš skydo laiko ąžuolo lapų vainiką perrištą Lietuvos vėliavos spalvų (geltonos, žalios, raudonos) juostelėmis. Dešinysis skydininkas rankoje laiko vienybės simbolį kirvį surištą virbais, kairysis svarstykles - teisingumo simbolį. Jam po kojomis - inkaras, simbolizuojantis viltį.
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2014.01.27 11:41 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Neimaras
Neimaras
Patyręs
Žiniukė rašė:

Istorija:



Nėra tiksliai nustatyta, kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė. Žinoma tik, kad Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1323 m. rašytame laiške Vokietijos miestams, kuriame jis kvietė vokiečius ir žydus keltis į Vilnių. 1387 m. kovo 11 d. Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises.



1387 m. Didysis kunigaikštis Jogaila pakrikštija Lietuvą ir sudaro Lietuvos uniją su Lenkijos karalyste.



1503-1522 m. miestas buvo apjuostas ginybine siena su trim bokštais ir devyneriais vartais. Dabar iš šios sienos likę nedaug.



1522 m. Pranciškus Skoryna įkūria pirmąją spaustuvę mieste. Vilnius tampa vienu žymiausių knygų spausdinimo centrų Europoje.



1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras Vilniuje jėzuitų įsteigtai mokyklai suteikė Universiteto vardą. Vilniaus Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru.



1655 m. Vilnių pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija, kuri miestą plėšė, degino, išžudė didelę dalį gyventojų.



1702 ir 1707 metais, Šiaurės karo metu, Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė.



Nepaisant XVII amžiuje miestą niokojusių didelių gaisrų, XIX amžiaus pradžioje mieste jau buvo 20 tūkstančių gyventojų ir Vilnius buvo vienas didžiausių Šiaurės Europos miestų.



Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo (1914 m.) Vilnius (kaip ir visa Lietuva) buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Po 1831 m. vykusio sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą. XIX a. Vilnius buvo baltarusių nacionalinio judėjimo centras. Svarbiausi baltarusių poetai ir rašytojai savo darbus spausdino Vilniuje.



1869 m. nutiesta Sankt Peterburgo - Vilniaus - Varšuvos geležinkelio linija; atidaryta geležies liejykla ir tabako fabrikas; įkurta pirmoji alaus gamykla.



1920 m. Vilnių okupavus ir netrukus aneksavus Lenkijai, Lietuvos sostinė buvo perkelta į Kauną. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tų metų spalį Vilnius vėl grįžo Lietuvai, tačiau netrukus kartu su visa Lietuva buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos (Kaunas faktiškąja Lietuvos sostine liko iki 1944 m. vasaros, t.y. iki antrosios sovietinės okupacijos pradžios).



Nuo 1944 iki 1990 m. Vilnius buvo Lietuvos TSR sostine, o nuo 1990 m. atkurtos Lietuvos Respublikos sostine.



1991 m. LR AT nutarimu patvirtinti didysis ir mažasis miesto herbai.



1994 m. dėl savo unikalumo Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.





Legenda apie miesto įkūrimą:



Ko gero pati žinomiausia legenda Lietuvoje - legenda apie Vilniaus įkūrimą.



Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo Šventaragio slėnio giriose. Pavargęs po medžioklės kunigaikštis apsistojo nakvoti. Naktį jis susapnavo ant aukšto kalno staugiantį geležinį vilką. Iš ryto savo sapną papasakojo krivių krivaičiui (pagonių žyniui) Lizdeikai. Lizdaika išaiškino sapną: „Geležinis vilkas simbolizuoja neįveikiamą pilį ir miestą, kurį Gediminas turi įkurti. O vilko staugimas reiškia, kad apie įkurtą miestą garsas plačiai pasklis po visą pasaulį". Tada upių santakoje buvo supiltas piliakalnis ir pastatyta pilis.



Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui stovi Katedros aikštėje.





Miesto vardo kilmė:



Miesto vardas kilo nuo pro miestą tekančios upės Vilnelės. Ankstesnis upės pavadinimas buvo Vilnia. Upės pavadinimas sietinas su bendriniu žodžiu vilnis, reiškiančiu bangą. Taip upė buvo pavadinta dėl savo sraunumo.



Iki galo nėra aiškios kodėl miesto pavadinimas Vilnia buvo pakeistas į Vilnius. Naujasis pavadinimas minimas nuo XVI a.





Herbas:



Herbas Vilniaus miestui buvo suteiktas 1330 m. Vilniaus miesto herbe pavaizduotas Šv. Kristoforas, brendantis vandeniu ir nešantis ant pečių kūdikėlį Jėzų.



1568 metais Žygimantas Augustas pirmą kartą paminėjo sostinės antspaudo simbolį. Viename laiške aptinkame, jog tuo metu antspaude naudotas Šv. Kristoforo atvaizdas. Šv. Kristoforas, brendantis vandeniu ir su kūdikėliu Jėzumi ant peties, rankose laikė lazdą su dvigubu kryžiumi. Vėliau, XVI a. lazda buvo pakeista į išrautą medelį. Dvigubas kryžius rodė miesto teisių suteikėją.



Šv. Kristoforas graikų kalba reiškia „Kristaus nešėjas". Manoma, kad jis gyveno III a. Legendos byloja, kad Šv. Kristoforas už krikščionybės platinimą Likijoje imperatoriaus Decijaus buvo nubaustas ir mirė kankinio mirtimi.



Anot legendos, jis buvęs labai aukšto ūgio, gyvenęs prie upės ir ant pečių nešiojęs per ją keleivius. Vieną kartą mažas berniukas paprašęs pernešti per upę. Kristoforas pasisodino berniuką ant pečių ir pradėjo bristi. Benešant vaikas pasidaręs toks sunkus, jog Kristoforas išsigando, kad abu paskęs. Visgi sėkmingai perneštas per upę berniukas pasisakė esąs Kristus, nešąs savo rankose viso pasaulio sunkumus.



Šv. Kristoforas laikomas keliautojų, taip pat knygrišių, sodininkų, jūrininkų, tiltininkų ir keltininkų globėju. Lietuvių liaudies mene Šv. Kristoforas pasitaiko retai. Šventasis vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis vaikelį Jėzų, kuris viena ranka laimina, o kitoje laiko žemės rutulį.



Vilnius turi du herbus: didijį ir mažajį. Didžiojo herbo abiejose skydo (mažojo herbo) pusėse stovi po skydininką, kurie virš skydo laiko ąžuolo lapų vainiką perrištą Lietuvos vėliavos spalvų (geltonos, žalios, raudonos) juostelėmis. Dešinysis skydininkas rankoje laiko vienybės simbolį kirvį surištą virbais, kairysis svarstykles - teisingumo simbolį. Jam po kojomis - inkaras, simbolizuojantis viltį.


:O
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
© 2006 – 2019 Forumas "Draugas.lt"  |  Privatumo politika  |  Naudojimosi taisyklės  |  Reklama  |  Kontaktai