ZUIKIAKRŪMIS (Cytisus L., Syn. Sarothamnus L., Chamaecytisu...

Nemažai painiavos tiek lietuviškuose (zuikiakrūmiai, sausakrūmiai, raipstai, paraipsčiai, palėpščiai…), tiek lotyniškuose šių augalų pavadinimuose. Dalis botanikų visus juos laiko vienos genties atstovais, kiti skirsto į dvi ar daugiau genčių. Sodininkai dažniausiai visus vadina zuikiakrūmiais. Tai keliasdešimt rūšių, paplitusių Viduržemio jūros regione, Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje. Šių visžalių arba vasaržalių krūmų lapai smulkūs, trilapiai arba paprasti. Kartais augalai beveik be lapų – jų funkcijas atlieka žali stiebai. Žiedai, kaip ir kitų ankštinių šeimos augalų, yra drugio pavidalo, įvairių spalvų. Pastaraisiais dešimtmečiais sukurta daugiau kaip 100 kultivarų, žydinčių gausiais įvairiausių spalvų žiedais.
Jauni zuikiakrūmiai auga sparčiai, antraisiais metais jau žydi. Vėliau auga lėčiau, o 10–12 metų amžiaus augalai pasensta ir netenka dekoratyvumo. Gali augti bet kokioje dirvoje, jei tik ji laidi, neužmirkstanti, bet geriausiai tinka neutralios ar silpnai rūgščios reakcijos, lengvas, nelabai derlingas (derlingame gerai auga, bet menkai žydi), sausokas priesmėlis. Šviesamėgiai, vešliai auga ir gausiai žydi tik atvirose, saulėtose vietose. Žiemos šalčiams nelabai atsparūs, ligų ir kenkėjų pažeidžiami retai, bet gali nukentėti nuo kiškių. Augintojai yra pastebėję, kad kartais šie augalai staiga žūsta dėl nežinomų priežasčių, dažniausiai po žiemos, nors prieš tai gali būti sėkmingai ištvėrę ir šaltesnes žiemas.
 
Plačiau skaitykite žurnale „Gėlių spalvos“ Nr. 21 - „Pavasarį žydintys krūmai“ .