Žeminimas dėl ligos

Tai va, 2011 metų pabaigoje mane ištiko epilepsijos priepuolis. Pirmasis ir kol kas vienintelis . Nuo to laiko namiškiai į mane žiūri kitaip, tarsi aš bučiau visiška bukaprotė :( . Kiekvienąsyk kai kalbam, jeigu nesutinku su jų nuomonę ar ką nors pasiūlau, jie iškart atšauna kad man '' gal galva susisuko?'' ar '' gal jau tuoj nugriūsi?'' ir pan. :( Tai tikrai skaudina ir labai žemina , verčia jausti nepasitikėjimą savimi , ypač kai tai girdi iš mamos lūpų :( .Dėl tokio monotoniško ''ėdimo'' nuolatos esu prastos nuotaikos, nebesinori nieko daryti, nei eiti į mokyklą, nei net kalbėti .Tapo baisu ištarti net vieną žodį, nes žinai, jog sulauksi patyčių :((
Ir ankščiau santykiai šeimoje nebuvo šilti, t.y. nebūdavo atvirų pokalbių, kažkokių išsipasakojimų, išsiverkimų ''ant peties'', bet bent jau nebuvo tokių patyčių .
Bandžiau kalbėtis , bet nuolatos atsimušdavau tarsi į sieną : arba visai apsimeta ir negirdi ką sakai, ar net supyksta, įsižeidžia, ko čia puoli jiems ant akių...
Tai girdėti yra tikrai labai žiauriai skaudu, o juk epilepsija tai ne silpnaprotystė :"( , kartais tik sėdžiu savo kambary ir verkiu, o į galvą lenda mintys apie kančių nutraukimą.. .
Tiesiog nebežinau ką daryti, kaip elgtis..

Kas per šeima ir motina....

Kai atsitinka nelaimė, reikia žmogų palaikyti, o ne jį smerkti ar kitaip nepatogiai jaustis. Žinai, lazda turi du galus, tad ir motina nežino, kokia liga ar nelaimė ją gali ištikti. O kai ištiks, kažin kaip ji jausis, kai ją visi ignoruos. Gaila, bet šeimos nepasirinksi, tačiau visada yra draugai, kurie turėtų ir turi pagelbėti. Jei ne su šeima, tai bent su draugėm pasikalbėk, gal taip pasidarys geriau.

Labas, tai pažįstama liga man.
Na, o tavo situacijoj siūlau tiesiog griežtai ir aiškiai pasakyti kaip tu jauties... Atimti sau gyvybę dėl to neverta. Tad būk stipri ir nebijok pasakyti to ką jauti.
Be to,paaiškink šeimos nariams kas tai per liga, kad su ja gyventi galima... Žinoma, galbūt turėsi vartot vaistus, bet tavo gabumams, mąstymui ta liga tikrai nepakenks.

Mokykis gerai,ir eik į gyvenimą savarankiškai.Ir mesk tokią šeimą kai tik galėsi...

Papasakok apie priepolį. Ar pasireiškė ta vadinama aura?

Keksai, kokia dar aura turi pasireikšt?

Prieš priepolį ten kažkokia būna. Kai jaust gali, kad tuoj juos ištiks priepolis. Ir kitiem žmonėm irgi matomas artėjantis priepuolis, jeigu bent kažkiek žino apie epilepsiją.

Žodžiu ten kažkas kažkaip ;D

Įėjau į svetainę, pasižiūrėjau pro langą ir pajutau kaip krentu ant šono. Tai viskas ką prisimenu.Vėliau atsimerkiau (atgavau sąmonę) ir pamačiau jog sėdžiu fotelyje, o priešais mane sėdi brolis . Nesusivokiau kas dedasi tol, kol man paaiškino kas nutiko , paskui atvažiavo greitoji ..
Sakė jog priepuolio metu mano veidas buvo šiek tiek pamėlęs, ir buvo nedaug traukulių ir putų iš burnos.
Tiesa, iki vakaro buvau kažkokia nesava ,ir dar paskui kelias dienas jaučiausi pavargusi,tokia apsnūdusi, laabai ilgai miegojau .
Jokio išankstinio kažkokio tai jausmo (auros) jog tuoj kas nors nutiks nebuvo

Gal todėl nebuvo kad pirmas kartas. Nors kaip mum pasakojo dėstytoja ne visi jaučia aurą :) Nes jeigu jauti aurą tai gali spėti per tą laiką pvz atsigulti ant žemės, kad krisdamas nesusižalotum ir pnš. Nes kiek tekę girdėti tie kurie praranda sąmonę
per priepolį krenta labai sunkiai ir susižalot gali :)

O pvz netrūkčiojo raumenys, ar akys? Nesimatė kokių ratilų akyse ar kažko panašaus į žaibavimą? :)

Keksai, epilepsijos priepuolių yra įvairių. Kada žmogus netenka sąmonės jis nieko nejaučia. Aš turiu mažuosius priepuolius. Kai jų būdavo tai tiesiog nekaip jausdavausi ir tiek. Tomis dienomis stengdavausi daugiau ilsėtis ir tiek... Jokios auros nebūna, keksai. Čia tik angeliukai su auromis yra, o ne epileptikai.
Beje, autorei klausimas. Kada eini miegoti? Prie to paties ar kas nors sunervino?

Ne

Aš va kaip tik pasigooglinau ta proga. Deja AUROS būna :) Nelygu kaip tu įsivaizdavai tą aurą :D

Keksai, aš gyvenu su šia liga senai. Man jokios auros nebūdavo. Aš tik blogai jausdavausi, be to, yra geriami vaistai, nuo kurių aš būdavau apspangusi ir visą dieną miegodavau... Gal kitiem ir yra aura, to nežinau...

Miegot einu visaip , kartais 10 kartais 12 , pasitaiko jog ir vėliau .O su sunervinimu tai net nežinau , gal šiektiek ir susinervinus buvau . Apskritai tai dažnai dėl daug ko stresuoju :)

Pirmiausia, stenkis negalvoti rimtai apie savižudybę - dar gyvenimas tik prasideda, ir dar tau teks gražiausius dalykus patirti. Tiesiog pasiūlyčiau susikoncentruoti į tai, kad tai laikina. Tikrai. Galbūt turi svajonių, kažkokių hobių - susikoncentruok į tai, išeik dažniau pasivaikščioti - va, pavasaris jau... galų gale, egzaminai ant nosies. Tau jau 18 m., kiek suprantu, greitai galėsi, pvz., stoti kažkur kitame mieste, persikraustyti. Kol pas patarčiau tiesiog save saugoti, bandyti savyje rasti ramybę ir šiek tiek atsiriboti... na, nenori, kad tu padėtum - tegul, nenori tavęs girdėti - pasiimk knygą ir skaityk.

Ar gali kalbėtis su šeima, tu geriau jauti pati... Iš mano patirties - kad ir kokia situacija būtų, vis tiek geriausia būti atvirai, tiesiai. Nebūtina visko smulkiai pasakoti, kaip jautiesi, kalbėti apie intymus jausmus, bet galima tiesiog išreikšti savo poziciją - kad ir vienu pora sakinių, kai prasideda "ėdimai".

Kai kurie tėvai nemoka rodyti savo jausmų, ir uja savo savo vaikus būtent mylėdami, kad ir kaip tai neatrodytų meile. Tikriausiai jie išsigandę, ir dažnai baimės pasireiškia kartu su pykčiais. Tai, žinoma, tėvų problema... jie netobuli, turi bendravimo sunkumų, tikriausiai dėl to, kad patys buvo atitinkamai auklėjami. Pasistenk suvokti tą jų subjektyvumą, silpnumą ir pasistenk jų pastabų dėl to nesieti su savimi.

Nu tai tau nebūdavo tai nereiškia, kad nėra ;D Mum psichiatrė kai dėstė sakė būna. Todėl ir klausiu nes įdomu kaip praktiškai tai pasireiškia :)

būna būna, epileptinės auros, migreninės auros...

Turint epilepsiją, miegoti būtina nueit laiku, per daug ne stresuoti, nesinervinti.

Ej, komentatoriai, žmogus neklausė apie grand mal, petit mal arba auras, o klausė, ką daryti, kai namiškiai užgaulioja ....
Vargu ar įmanoma pakeisti tą šeimą, matyt teks tyliai iškentėti, kol pajėgsi sarankiškai gyventi ir išeiti iš namų.
O kol kas, atsisėsk ramiai ir žiūrėk, kaip auga akmuo ...

Užjaučiu. Kai namiškiai šitaip užgaulioja - ypač skaudu.
Manyčiau, kad sprendimas tik vienas - kol kas apsišarvuoti tvirtumu ir ieškoti būdų negyventi su jais. Nes vargu ar namiškiai pasikeis.
Linkiu stiprybės!