Vienas zmogus poroje sveikas kitas su sudetinga fizine negal...

Aciu uz jusu nuosirdzius atsakimus. Nes nuo aplinkos itakos nepabegsi, nors as manau kad meile svarbiausia

Man teko susidurti su panasia situacija, nors tai ir nepora ir negalios nera. As likau, gal del to, kad bijojau. Bijojau, kad jeigu nuspresiu palikti,atsisakyti, gyventi lengvai, pasamoningaii imsiu suvedineti vidines saskaitas su savo sazine ir taip save "uzgrausiu". Taip pat bijojau, kad isduosiu savo principus, liksiu be savos pasaulio strukturos, kurioje artimuju negalima nei isduoti nei iskeisti. Zinoma, rinkdamasi neivertinau laukianciu sunkumu. Sie atrode abstraktus. O sunku buvo. Galybe kartu verkiau is bejegiskumo virtuveje po darbo dienos, kuomet dar laukia simtas buities darbu, o jau velu, norisi poilsio.... daug kartu jauciau vidini diskomforta, kad negaliu iseiti, pabuti laisvai, negalvoti ir nebuti uz nieka isskyrus save pacia atsakinga.
Taciau taip pat pasirinkusi toki kelia supratau, kad tai mano sprendimas kuris yra neatsaukiamas, kuri turi vykdyti ir susitaikyti, kad taip yra, mano gyvenimas nepablogejo, tik igavo naujos kokybes, net sakyciau nauju jegu, gal vidinio stiprumo, aiskumo,parodoksaliai, bet ir daugiau sviesos visomis prasmemis. Emiau daugiau sypsotis ir labai stipriai pamilau pati gyvenima, pasauli.. Nors sunkiu akimirku, o ir vaqandu ar dienu buna. Bet mes atsakingi uz tai, ka nusprendziame O pagundu viska mesti bus visada. Bet tai neturetu gasdinti. Jeigu TIKRAI priemei sprendima paremta valia ir meile, tiesa jau kitokia, tu nebeturi kur trauktis. Kokios rusies bebutu meile, ji turi buti istikima. Taciau ismintis cia ir mokslas butu ismokti myleti toki zmogu neprarandant savo asmenybes, nesusidepresuojant, atrandant gyvenimo kokybe.... cia sunku padaryti, bet labai ir tikrai labai imanoma

na kaip... jeigu zmogus turi fiziniu problemu (negalia) tai del to jis nepasidaro robotas, ateivis ar dar kas. ta negalia nepakeicia zmogaus noro myleti, isimyleti ir buti laimingu, jei jis to nori. jeigu poroje gyventi taip gerai, tai tegul ir gyvena. ne vienas nesam apsaugotas nuo likimo. galbut isimyli ir myli, susituokia ir op kuriam nors nelaime. tai negi begsi nuo savo mylimo zmogaus vien del to, kad jis pvz nebegali vaiksciot? tokiais atvejais manau reiketu dar didesnio palaikymo.
ir nemanau kad cia kas nors reiksis "o zinai, as gyvenu su neigaliu". per daug asmeniska juk..

situacija sunki tiek sveikajam,tiek neigaliajam. Sveikasis kencia nuo nepilnavertystes gyvenime ir nuolatinio gailescio,aukojimosi, o neigalusis nuolat jauciasi nasta ir gadinanciu gyvenima kitam....

Mano seima. Tevas - antros grupes invalidas. Na, as atvirai.. : mama "zenyjos" tik is gailescio. mane, jausis salia jo stipresne uz ji, jam pades... Viskas "uzauginus" mane baigesi skirybomis. jei nera meiles, tikrai nejauti to,kad nori visam pasauliui pasakyt kokia laiminga esi, NEVER, kartoju NEVER nesivelk i tai!!! nedaryk klaidos...

apskritai kam tuoktis, jei nemyli (ir prie ko cia sveikata)?

na tuoktis vien del tos negalios, tai cia absurdas...

fizine negalia neužkerta kelio jausmams,emocijoms,isgyvenimams....tik tiketina,kad tuomet bus reikalinga daugiau fiziniu jegu sveikajam,daugiau ziniu reikes abiem kad gyvent kartu,daugiau kantrybes,supratimo,palaikymo.....gali tekti susitaikyti su vienokiais ar kitokiais apribojimais,nepritekliais ir pan.
bendraujat dviem zmonem,galimi trys bendravimo tipai
-lygiaverte partneryste
-tevas ir dukra
- sunus ir motina
antras ir trecias psichologiniai tipai paremti vienos puses ryskesniu dominavimu vadovaujat,organizuojat,rupinantis...
tad visai normalu,jei tokie zmones susitinka-vienas stiprus,globojantis,kitas-silpnesnis ir globojamas.....

isties tokiems zmonems yra labai nelengva,ypac kol jie mokosi buti kartu...veliau kiek lengviau,bet salia esamos negalios juk prisideda komplikacijos,ligos,amžiniai pokyciai..

Noreciau realiai sutikti zmones, kurie gyvena poroje LAIMINGAI, o vienas is ju nera "kaip visi" ( fiziskai ar psichiskai...). Esu labai arti tokios meile kvepejusios dramos... Mano brolis su zmona. Ji istekejo, susilauke jie vaiku... O dabar - nematau, svelniai tariant, svelnumo tarp ju... Baisu! Aisku, nedaug matau ir sveiku zmoniu laimingu. Gal del to, kad zmones kazkaip atviri su manim?... Ar is viso yra laimingu? Tikiu, kad yra. Esu maciusi is tolo... O is arti jie taip pat laimingi? Ech, Illiana, tu pasakei esme: buti kartu ir /ar tuoktis is meiles ( net jei ji veliau transformuojasi, keicia pavidalus, reikalauja pastangu issaugoti, keistis...). niekas neapsaugotas nuo ateities, bet pradzia turi buti TIKRA. Ne socialinis spaudimas, gailestis, baime likti vienam... Lengva pasakyti? Taip. O gyventi sunkiau.
Jelena, tik sirdis, valia ir apsisprendimas gali buti tavo kelrodis.

Nelabai svarbu negalia (tai duoda kita ziurejimo prizme, bet ta pati kryptis...) juk cia tas pasts, kas skirtingu sluoksniu zmones (turtingas ir vargsas) ar issilavinimo (labai jau auksto ir vidutinio), ar tautybiu (kur reikia pasistengti paderinti kulturinius skirtumus ir kalbas...)

Taip - tai prideda daugiau uzduociu (pabreziu: uzduociu, bet ne sunkumu! ), o jei esi pasiryzes jas iveikti: PIRMYN. tik labai apsvarstyk. Bet vis tikiu: Meile, viska nugali. Jei ji yra tikra.

Matai tu sakai jei nera meiles. O kaip nugaleti viska jei meile yra?

Nebuvau susidurus su tuo, labai tikiuosi ir neteks,bet manau,kad likciau ir rupinciausi...

Tiems sveikiesiems,kurie gyvena su neįgaliuoju ir juo rūpinasi,reikia paminklą statyti!Labai mažai tokių.Kai prasideda ligos-meilei ateina pabaiga....

Nesutinku.
Man užtenka pažiūrėti, kaip senelis rūpinasi močiute invalido vežimėlyje, ir myli dar labiau... Nesvarbu, kad jie jau seni, labai lengva išeit ir neapsikraut galvos, bet rūpintis kitu žmogum, kai tau pačiam jau nesutrukdytų pagalba, yra nuostabu.

Butent ir eina kalba apie tai ar yra meile, ar tas jausmas stiprus ir tikras - jei taip tai yra stebuklas, kuri verta saugoti ir del ko kovoti...

na esu as tokioje situacijoje. istiesu sunku nepaluzti kai mylimas zmogus galvoja jog yra nasta tau.. bet labai myliu savaji tad kartu iskenciam visus negalavimus ir kitas bedas su tuo susijusias.
aplinkiniai visada man kartoja kad nebuciau su tokiu zmogumi atseit "kam tau invalidas reikalingas?" va tada as pradedu depresuot ir pykt ant visu kurie taip sako, juk neivertina pacio zmogaus visu pirma ziuri tik i liga. juk kiekvienas is musu norime buti mylimi

kazin kaip jie patys mastytu jei patys turetu negalia?
negalima sitaip sakyt kadm tu buni
cia kiekvienam gali taip atsitikti