Vakar, dabar, rytoj ar kažkur?

Kurgi bazuojatės savo gyvenime? Nuolat prisimenate praeitį? Svajojate apie ateitį? O gal visada jaučiate dabarties alsavimą? O gal apskritai esate ne šios žemės gyventojas ir skraidžiojate kažkur visatoje?

O taip, mane pagavo įkvėpimas...

Verčiu į žmogišką kalbą: gyvenate praeitimi, ateitimi ar dabartimi?

ir daznai toks ikvepimas 4 nakties pagauna? turbut visi panasiai gyvena, paeme trupineli is visur. Negali gi zmgus but gyvas neprisimindamas graziu, ar neitin graziu praeities akimirku? Subrendes zmogus, taipogi negali visiskai neplanuot ateities... Ir dabartyje esame visi, norim dazniausiai visko cia ir dabar (ok ok, as cia taip apie visus, bet istikro apie save).

Paskutiniu metu, apemusi nostalgija. Prisimenu nuostabias akimirkas is vaikystes.. Ar tiesiog praeities. Bet gyvenu siandiena, nors tai sunkiai sekasi. Planuoti.. Planai yra pas visus , kaip buvo pastebeta, subrendusius zmones.. Kitaip ir buti negali, tiesiog neiseina :)

Svarbiausia neapsistoti ties praeitimi, ateitimi ar dabartimi. Laikas eina , reikia megautis visais momentais , o ne vienu konkreciu gyvenimo momentu :)

smagu prisimint praeiti,malonias grazias akimirkas.bet aplamai labiau gyvenu sia diena ir daugiau kaip metus i prieki nieko neplanuoju.netgi galbut tai ne palanavimas,o tiesiog pasvajojimas kaip viskas turetu,galetu but.smagu,kai bent kuri tu svajoniu issipildo

Gyvenu dabartimi. Praeitimi negyvenu (bent jau stengiuosi :) ), kas buvo tas pražuvo. Žinoma, prisiminti malonias akimirkas smagu,... bet tik prisiminti, o ne laikytis įsikibus ar bazuotis ten :)
Gyventi ateitimi sunkiai gaunasi. Tam manau reikia išsikelti aiškų tikslą, planuoti savo veiksmus ir eiti link jo.
Kol kas tai yra mano siekis - suderinti dabartį su ateitimi. Tai yra žinoti kur esu, ko tiksliai noriu ir keliauti priekin.

Geras klausimas: "O gal apskritai esate ne šios žemės gyventojas ir skraidžiojate kažkur visatoje?" Che, che.

Stengiuosi dabartimi.

Normalus tas klausimas.. Ypac , turint aumenyje, kad siame forume, tokiu ne vienas ir ne du :D

Apie ką daugiausia galvoju? Tai dažniausiai apie dalykus, kurie nei su mano praeitimi, nei su ateitimi, nei su dabartimi nieko bendro neturi. Mano mintyse paprastai būna visokios teorijos, pvz kuo viena liga skiriasi nuo kitos, arba kaip galėtų įdomiau vystytis įvykiai knygoje.

Skraidau po kosmosa, kaip inaplanicianas
Siaip stengiuosi pratintis gyvent dabartimi, nes gyvenau vien praeitim ir ateitim...
Galvoji apie praeiti? Shit happens, bet nieko nepakeisi.
Galvoji apie ateiti? be dabarties nei zingsnio.
Galvoji apie dabarti? linksminies ? nieko nepasieksi
Galvoji apie dabarti ir ateiti? tau nera lygiu.

Į ateitį visad žiūriu.

Daugiausia - "čia ir dabar", mėgstu tą pojūtį, kai nieko negalvoji, o tiesiog jautiesi esanti: liečianti žolę kojomis pirmą dieną pavasarį, jaučianti vėjo žvarbumą, glostanti šilką, žiūrinti į miegantį vaiką... ir daug tokių akimirkų, kai paprasti dalykai tokie intensyvūs ir visaapimantys.

Kita vertus, svarbi ir praeitis - ne tiek, kad vis galvočiau ir galvočiau apie ją, bet tiesiog jaučiu, kad tai, kas buvo praeityje, mane veikia. Aš esu praeities vaisius. Mano pojūčiai ir emocijos dėl tam tikrų dalykų, žmonių ar išgyvenimų nedingo. Negaliu atsiriboti. Apskritai nemėgstu dėti taško. Negaliu.

Ateitį planuoju "maždaug". Neturiu aiškaus plano penkmečiui. Galbūt jis man padėtų, bet ne mano būdui tai. Žinau, kuriuos dalykus noriu pakeisti, ir jų siekiu - daugiau, kai yra energijos, mažiau - kai jos nelieka.

Manau, kad koncentruojuosi į dabartį, nes man gyvenimas žavus ir be visų prasmių, tikslų, įgyvendinimų, pastatytų namų... negerai gal tai - nebūsiu "didelis" daug pasiekęs žmogus, tačiau bent jau pastaraisiais keliais metais tiesiog negaliu kitaip. Daug dalykų praradę prasmę, kažkokie visuomenės vertinimai pagal statusą atrodo juokingi, netikiu, kad galiu kažką pakeisti ar padaryti pasaulį geresnį. Kai buvau paauglė ar jaunuolė, veržiausi į ateitį, nes dabartis šiurpino, ir ateitis tebuvo vienintelis dalykas, leidęs išgyventi. Šiandien jau to poreikio nėra, nors periodas taip pat juodas - bet tiesiog nėra taip dramatiškai blogai, kad negalėčiau mėgautis dabartimi.

Gyvenu praeitimi. Kiekvieną dieną mąstau apie įvykius, kuriuos jau išgyvenau, nagrinėju juos. Net sapnuose sugebu mąstyti apie praeitį. Aplinkiniai pyksta, kad visiškai negalvoju apie savo ateitį.

Tas kuris nesuprato savo praeities, bus pasmerktas jai ateityje.

Visada planuoju kelis zingsnius i prieki. Dalis - tikslu, dalis - planu, kurie lanksciai gali buti keiciami.
Gyventi tik dabartim - yra teke matyti, kaip tai atrodo, tad tai ne man, nezinau, kas turetu nutikti, kad taip butu...

Na o praeitis - visa tai, kuo as tapau dabar Kuo dar ruosiuosi tapti Tik tiek, kad neturiu poreikio po ja kapstytis ir nesiotis ivairiu iskaudinimu ir nemaloniu prisiminimu bagazo. Bet ir nieko neidealizuoju. Tad manau, kad praeitimi taip pat negyvenu.

Labiausiai turbūt gyvenu ateitim arba šiaip skrajoju padebesiais.

Gyvenimas ateitimi gali būti dvejopas - vienas dalykas, kai susiplanuoji ateitį ir toliau darai, ką reikia čia ir dabar, o visai kas kita, kai pradedi modeliuoti visokias situacijas ateityje.
Na, pvz. ketini važiuoti į kelionę. Galima tiesiog susidaryti sąrašiuką daiktų, kurių reikės, nusipirkti bilietus ir toliau ramiai gyventi. O galima įsivaizduoji, kas bus, kai nuvažiuosi, fantazuoti apie kokį nors vasaros romaną, arba dar blogiau, nervintis, kad kas nors nepavyks.
Pirmasis tipas vis dėlto labiau gyvena dabartyje, o antrasis ateityje, kuri dažniausiai nebūna tokia, kokią įsivaizdavai.

Na jei kalbame apie planavima, tai taip nera.
Juk planas nera tik butent konkreciu veiksmu sarasas
Tai reiskia, kad dabartyje daromi veiksmai (ju itaka, busimos pasekmes, galimybes, privalumai ir trukumai) projektuojami i ateiti.
Pvz, jei as sumastau keisti darba, as negyvenu dabartimi, as jau planuoju metus, kelis i prieki, atsizvelgdama i tai, ka dirbau, ka ismokau, bet orientuojuosi i busimus rezultatus (man visada sunkus isejimo momentas, ta prasme, kad reikia kazka pabaigti, nors viskas baigesi priemus sprendima) - cia tik paprastas buitinis pavyzdys.

Tai tuo metu, kol ruošiesi kelionei, gyveni ateitimi, o po to grįžti prie dabarties problemų. Čia įvyksta kaip ir persijungimas.


Na priklausomai kaip rimtai fantazuojama. Jei žinai kur vyksi ir žinai kokių veiksmų imsies (gal koks klubas yra, gal dalyvausi kokiam party ir t.t.) galima pavadinti gyvenimu ateitimi. Bet jei tik šiaip pafantazuoji, kad iš dangaus atsoras kažkoks nuotykis (gal dar su nelabai realiom aplinkybėm), tai labiau gyvenimas svajonėse.
Su baimėm ir taip pat. Jei ėmiesi kažkokių veiksmų (pvz, galvoji kad gali susirgti kokia nors liga ir pasiskiepyji), tai gyvenimas ateitimi, jei tik šiaip drebi dėl niekų - tai tik fantazijos / fobijos.

All in all. Pirmasis tipas iš pradžių truputį pagyvena ateimi, po to tęsia gyvenimą dabartimi. O antrasis, priklausomai nuo situacijos gyvena ateitimi arba svajonėse.

Vienintelis realus laikas yra dabartis, juo ir gyvenu. Praeitis tai tik virtinė prisiminimų, kartais verčiančių suabejoti, ar iš tikrųjų tai įvyko, ar buvo tik sapnas. O ateitis...kažkas neapibrėžto ir neužtikrinto, juk gali būti, kad jos išvis nėra.
Stengiuosi neatidėlioti įvykių, šokoladą suvalgau visą iškarto, puošiuosi beveik kiekvieną dieną, dalyvauju visuose vakarėliuose, į kuriuos tik pakviečia, jei tik turiu progą nuveikti ką nors neįprasto, taip ir darau. Labai "įkvėpė" vienos buvusios klasiokės pavyzdys - mergina buvo super veikli, krūva draugų, renginių ir panašiai, kol vieną dieną, netikėtai ir nelauktai ją ištiko insultas. Mirė po trijų dienų komoje. Visiems buvo šokas, kaip greitai užgeso gyvybė, o paskutinis įrašas feisbuke toks truputį ironiškas - "Pagaliau penktadienis!!"...