Vaikų lankymas

Šįkart tema tokia: gal yra specialistų ar atsidūrusių panašioje situacijoje, galėsiančių duoti rimtą patarimą. Ar galiu, jei taip tai kur kreiptis, išsireikalauti, jog tėtis lankytų savo vaikus. Nes sukūręs šeimą (tai buvo ir skyrybų priežastis), primiršo, jog turi dar vaikų iš senosios. Pasiteisinimas- nuolatinis darbas, dar tai, kad jo naujoji nepripažįsta jo buvusios šeimos (yra nemenkai prikiaulinus).
Tiesa, dukroms skirtą išlaikymą perveda, bet mano supratimu to nepakanka. Joms nemažiau reikia emocinio ryšio su tėvu.

Jei tėvas nenori to emocinio ryšio, tai jo nepriversi...

Et..... Na gerai, o gal tada galima didint finansinius įsipareigojimus? Jei nenori lankyt- lai moka. Šiuo metu moka 400 lt. abiems.

Daugiausia, ką gali padaryti teisinėmis priemonėmis, tai finansinis išlaikymas. Bet ir anas ne begalinio dydžio. Nors praktiškai gali užsimoti gana nemažai, teisėjai visgi ne beširdžiai ir tėvų atžvilgiu, be to, atsižvelgia ir į tai, ar yra sukurta nauja šeima, ir skiria atitinkamą sumą. Jeigu tėvelis uždirba nemažai, drąsiai gali prašyti didesnės sumos, tačiau, jeigu dabartinio išlaikymo (t.y. prisidėjimo prie išlaikymo) pakanka, ar ne kvaila tokiu būdu keršyti už emocinio ryšio nepalaikymą? Tokiu būdu tik didės pyktis tarp jūsų su buvusiu vyru bei jo emocinis atstumas nuo vaikų. Jei nenori bendrauti, negali priversti. Gal kada nors tai pasikeis, o jei ir ne, tai nė vienas vaikas be tėvo dar nemirė.

Aš pyktis nenoriu, vaikų prieš jį niekad nenuteikinėjau, sutikau su jo sprendimu apie alimentų dydį. Tačiau kaip bebūtų keista, vaikams reikia ir tėvo. Kitas gi neatstos tikrojo.
Todėl ir darau ką nors kad vaikams būtų geriau.. Aišku, mylėt nepriversiu, bet lyg ir myli.. Kartais netgi kliedi, kad jį atgal priimsiu.

GReta as pats turejau teva kuris mumis nei rupinos nei mylejo. kai uzaugs vaikai patikek tokius dalykus labai "ivertins" . jei nenori tai nereikia kam cia galva kvarsinti

Niekaip nepriversi. Tiesa sakant tai priklauso nuo daugelio dalyku, nuo pacio vyro: ar jis to nori, ar ne,koks rysys su vaikais; nuo antros moters: ar ji tai skatins, kokia jos pozicija siuo klausimu, ir aisku nuo pirmos moters: kokios buvo skyrybos, kokia vyro nuomone liko apie ja, nuoskaudos, poziuris ir pan.

Gaila, nes matau, kaip jos prisirišusios ir kaip liūdi dėl jo negalėjimo atvažiuot..
Pridaryti vaikų vienas juokas, tai ir daro jis (juokauja kitaip sakant)

Antroji jo neskatina, netgi priešingai. Pasak jos, jis turi jau vaikų su ja, tad to turi ir pakakti. Jo ryšys su mūsų dukromis stiprus, bet kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad tik žodinis.

Neperskaiciau, kad paminejai pirmame poste, jog naujoji pries. Tada ji darys maksimalia itaka, kad minimizuoti susitikimus ir rysi su vaikais, arba visai nutraukti. Nebent tevui susitinkant su dukrom bus didelis malonumas, o ne atsakomybe, budamas su jomis jaus vidini komforta ir palaima. O ar bent telefonu jis bendrauja su jomis ?

Labai mažai bendrauja. O ir jos, kai paskambina, jis nekelia (negali tuo metu dėl esamosios) ir perskambina kartais tik po kelių valandų. Bėda, kad jis lengvai valdomas- dėl šventos ramybės mielai išsižada dukrų. Gražu....
Todėl ir norėčiau kažkaip teisiškai įforminti šitą dalyką. Nes kaip ne kaip, vaikų teisės pažeidžiamos (vaikų ugdymui reikia abiejų tėvų)

Jei kariausi, tai jis niekad nepasisuks i ju puse. Ne visada, bet daznai, kai vyras nusiteikia pries moteri, jis nusiteikia ir pries jos vaikus, nesvarbu, kad jie jo. Tik jokiu budu nereikia nuteikineti dukru pries ji, tegul pabando rasyti jam el.laiskus, bet jokiu priekaistu jam, nusiskundimu juo ir pan. vyras pajaus priekaistus, o jei dar sazine prades grauzti, jis begs nuo to kuo toliau.

Niekas jo neprivers bendrauti jei pats neturi noro. Daugiausia ka teismas gali priteisti - alimentus (kuriuos kaip supratau jis tvarkingai moka).

Aš ir nekariauju. Tiesiog permąstau visus įmanomus būdus, kad galėčiau jam juos išdėstyt, jei toliau taip. Nes kuriems galams verkti prieš santuokos pabaigą, kad norėdama skirtis aš atimu iš jo dukras (argumentavo, kad susirasiu kitą tėtį), jei vėliau šitaip elgiasi. Skyriausi, nes jo meilužė buvo nėščia ir darė visus žygius, kad tik jis būtų su ja.

O ar yra būdų kaip pabelst į sąžinę?

aš pritariu Protozauro nuomonei. manai, dukras užaugusios tai įvertins? kad vos ne per prievartą bandai jas įpiršti? manai, taip jos turės tėtį?

Bet būtų blogiau, jei taip ir nedaryčiau nieko.. Arba trukdyčiau.
Beje, dar nieko ir nedarau, tik mąstau apie tai.

Ar verta? Nenori nereikia, kai pats nores - bus per velu.
Be to, "prievartinis" bendravimas nei vienai, nei kitai pusei mielas nebus.

Tą aš suprantu. Jei jis atsiribotų- būtų jo reikalas, tačiau žadėdamas jis įtraukia ir dukras, ir mane.

pati esu išsiskyrusių tėvų vaikas. ir tikrai man netrūko tėvo. čia tik stereotipas, kad tėvas būtinas.