Užgaulūs santykiai poroje - kada yra per daug?

Taigi, pastaruoju metu mane sudomino ši tema, galbūt turėsite kokių įdomesnių įžvalgesnių minčių ar patirties pasidalinti?
Fizinio užgauliojimo atvejai, kai girtas vyras muša savo žmoną, arba kai boba su kočėlu savo mėmę vyrą terorizuoja - na išgirstam tokias istorijas karts nuo karto. Tačiau kas man pasidarė ypatingai įdomu - psichologinio terorizavimo santykiai poroje - šie atvejai ne tokie akivaizdūs, sunkiau pastebimi iš šono. Kai viena pusė pastoviai moraliai žemina ar kažko reikalauja iš kitos pusės. Dažnai mes linkę sakyti, kad vardan meilės reikia eiti į kompromisus. Štai ir iškyla klausimas, kiek vardan sutarimo reikėtų eiti į kompromisus, nusileisti vardan partnerio, o kada jau išnaudojimo pasidaro per daug?
Iš realaus gyvenimo teko išgirsti istorijas, pvz kaip mergina yra savo draugo pastoviai kritikuojama, žeminama, su ja visiškai nesitaikstoma, ji išnaudojama. Be to ji priverčiama mokėti už visas savo draugo išlaidas, nors jis turi pinigų pakankamai. Draugas laksto su kitomis panomis, tačiau dėl kažkokių priežasčių nepalieka savo merginos ir net su ja tuokiasi (?!!) O mergina tyli pelytė, be galo įsimilėjus ir nelaiminga, gyvena štai tokį gyvenimą su savo draugu, žodžiu logikos 0.
Kita situacija iš mano pačios online patirties: po pusantro mėnesio gana normalaus bendravimo "su kabliukais", kai kartais tarp nuoširdaus susirašinėjimo įterpiamos nervų dozės, sykį fainiai bendraujant staiga iš niekur nieko dėl mano kelių minčių pasikeičia žmogaus nuotaika ir ant manes supilama tokia neigiamų emocijų dozė, po kurios negaliu atsigauti kelias dienas. Su pačiais įvairiausiais įžeidimais, pažeriant man be galo daug kritikos ir apkaltinant pačiais įvairiausiais įmanomais ir neįmanomais dalykais. Vėliau bandoma lyg niekur nieko tęsti susirašinėjimą: gaunu laiškus lyg nieko tokio nebūtų įvykę, o mano bloga nuotaika suverčiama į mano bendrą negatyvizmą ir dalykų peranalizavimą. Hmm
Situacija nr. 3 - mergina, turėjusi tik vieną rimtą labai ilgą draugystę, atitinkančią visus užgaulios draugystės stereotipus, ty tiek žodinis tiek fizinis užgauliojimas, visiškas nesiskaitymas su žmogumi ir pan. Po atsidūrimo ligoninėje (fizinis sužalojimas) ir po to sekusio išsiskyrimo mergina nekenčia visos vyrų giminės, ir nors yra be galo graži ir juos kabina, bet iš tikrųjų niekina ir tik tampo vaikinams nervus, ir toliau tęsia tą patį elgesio modelį - leidžiasi nukabinama ir sukontroliuojama tik be galo blogai su ja besielgiančių vyrų.

Taigi man iškilo toks klausimas, visgi kurios pusės tai yra kaltė? Ar užgauliojančioji pusė yra visada tokia, o gal tai yra užgauliojamosios pusės kaltė? Nes kaip kitaip paaiškinti, kodėl tam tikros merginos pastoviai atkartoja tą patį elgesio modelį, privedantį jas prie štai tokių žeminančių santykių?
Ir visgi kaip čia yra iš psichologinės pusės? Ir kur jau yra ta riba, kai draugystę jau galima vadinti užgaulia? Juk į kompromisus eiti visgi yra būtina, norint santykius išlaikyti ilgą laiką, nes pykčių visada pasitaiko bet kokioje šeimoje. Tačiau kaip žinoti, kada jau yra per daug? O gal mes patys to nepajusdami, pastoviai išnaudojame kitą žmogų? Ar dažnai kritikuodami savo antrą pusę ir išsakydami savo nuomonę atsižvelgiame į kito žmogaus jausmus?

mhm..kaltinti tik vienos pusės nenorėčiau..tiek užgauliojantysis, tiek užgauliojamasis turi problemų, psichologinių problemų..nes normalus žmogus nei užgaulios, nei leisis užgauliojamas..dažniausiai tokios poros būna visai laimingos..vienam kažkuriam nuolat galima būti aukos vaidmeny, ko jam ir reikia, o kitam nuolat galima demonstruoti savo beribę valdžią..abu jie turi menką savivertę, begalę kompleksų..kur yra riba? manau ji kiekvienam vis kitur..kuo menkesnė savivertė, savigarba tuo riba toliau, tuo sunkiau ištarti gana, nes tokie žmonės yra priklausomi vienas nuo kito..
santykiai negali kelti skausmo, liūdesio..visiems pasitaiko susipykt, bet vis tiek su tuo žmogum turi jaustis laimingas..mylimas ir gerbiamas..lygiavertis partneris, turintis savo nuomonę, galintis pats už save spręsti, vertinantis partnerį..
gaila man tų merginų, kurios neva taip myli visokius traumuotus asilus, kurie tyčiojasi, kaip tik gali, bet nesuvokia, kad reikia pagalbos tiek joms, tiek tiems išrinktiesiems..keista, kad niekas nebando iš artimųjų pasikalbėt su jomis..jei turėčiau draugę, kuri taip savęs nemyli, tikrai bandyčiau padėt..nesąmonė stebėt, kaip žmogus griauna savo gyvenimą..o tie užgauliotojai vyrai..apgailėtini žmogeliai..

miela invazija, iš esmės irgi dažnai skirstau žmones į kategorijas, pvz. aukos ir engėjai, kurie būna patenkinti vaidindami savo vaidmenis. tačiau šįkart prisiminiau save. pati nemanau esanti auka, nes negaliu pakęsti tokių žmonių (kai kuriais atvejais galėčiau būti agresorė, bet stengiuosi, kad taip nenutiktų), bet ir mano gyvenime buvo tokių žeminimo išpuolių. gal ir ne itin ūmių, bet augančių. taip, sutinku, kad buvau pati kalta, nes kurį laiką dar taiksčiausi kaip su natūraliom ydom, kurių turime kiekvienas. tačiau laiku suvokiau situacijos grėsmę ir kuo staigiausiai nutraukiau bet kokį kontaktą, nes buvo aišku, kad tokie žmonės negali paprastai atsikratyti šitokios savybės.

santykis su aplinkiniais ateina iš labai giliai, net pačios vaikystės, todėl suaugęs žmogus išmoktus modelius kartos galybę kartų, kol galbūt bus labai labai žiauriai pamokytas gyvenimo.

o ypač tie internetiniai verkšlentojai ir besiskundžiantys kitais (ypač priešinga lytimi) iš tiesų yra didžiausi gyvenimo lūzeriai, beveik nieko nesugebantys duoti, tik reikalauti. tad nieko keista, kad po kiek laiko anas "garbintojas" tave, alteo, užsipuolė. labai išimtiniais atvejais pateisinu tokį internetinį bendravimą, nes dažniausiai jis būna gan iškrypusio pobūdžio. bent iš vienos pusės...

kompromisai. taip, jie įmanomi, jei abu žmonės yra sveikos nuovokos. tačiau nors vienam esant kiek kreivam, kils didelių sunkumų. būsimų nesantaikų ir tragedijų požymiai visuomet matosi jau santykių pradžioje, ką reikia akylai stebėti. visuomet suklūstu, kai kalba ima eiti apie tėvus, draugus, buvusias merginas (vaikinus), o ypač svarbu matyti, KAIP tas žmogus bendrauja su kitais. nes viskas, viskas bus taip pat ir su tavimi.

kol zmogus pats nepripazins, kad saves nemyli ir leidzia is saves tyciotis, kalbek nekalbejes, nieks nepades
galu gale, tai kas mums atrodo ziaurus tyciojimasis, kitam gali buti visai normalus santykiai
turiu tokia drauge, is kurios mano akimis ziurint, vyras visaip tyciojasi, isnaudojama ir naudoja , kol kas (aciu dievui) tik moralini smurta..
kiek kalbejau, kiek bandziau aiskint, kad tai nera normalu..deja...

ko ko bet smurto nepripazystu siaip yra tiesos posakyje elkis su kitu kaip noretum kad su tavim elgtusi.
o jei abiem smurtas gerai tada jau nemano reikalas yra tokiu kurie kaip suo su kate pjaunasi pastoviai ir yra laimingi. bet as taip gyventi negaleciau.

Ribas kiek kam leidžiame su mumis familiariai elgtis užsibrėžiame patys, taip pat kiek leidžiame, kad mumis užgauliotų, visai paprasta, netenkina santykiai, užgauliojimai, tada ir yra ta riba, kai reikia pasakyti - stop, man tai netinka Kvaila manau yra kęsti santykius, kurie yar užgaulūs, o jei jau prasideda tokie pykčiai, kad norisi vienas kitam kuo skaudžiau įkąsti, įskaudinti, tai išvados tokios, kad neliko pagarbos vienas kitam ir kam tada tęsti šiuos santykius, jei yra negerbiamas tarpusavio ryšys ? Jei tave įžeidė, vadinasi ir norėjo įžeisti, jei sudavė, vadinasi ir norėjo suduoti, o ar tam skriaudžiamam gerai, tai gali nuspręsti tik jis pats, nebent tenkintų tokie sado-mazochistiniai santykiai. Kartais pats skriaudžiamasis išprovokuoja savo elgesiu ar žodine išraiška ir susilaukia atsako, bet matyt pats ir žino ką darė negerai, bet kokiu atveju, smurto prieš kitą nepateisinu...

Na man pasidarė gana keista, nes visgi tokiose porose auka lyg ir nesijaučia laiminga? Dažniausiai verkšlena ir skundžiasi gyvenimu visiems aplinkiniams, tačiau nedaro nieko, kad tai pakeisti.
Aš irgi manau, kad problemų psichologinių čia jau turi abi pusės, kad išlaikomas štai toks bendravimas, nes kiek normalesnis žmogus iki to tiesiog nedaeitų. Beja patirtis rodo, kad šnekėtis čia jau beprasmiška - toks žmogus negirdi racionalios kritikos, ir nors be galo dažnai išsikrauna ant kitų savo neigiamas emocijas - iš tikrųjų jokios pagalbos nenori, tiesiog nori palaikymo ir paguodos. Kas ilgainiui pradeda aplinkinius varginti ir jie netgi pradeda tokių žmonių privengti kaip kokių energetinių vampyrų.
Kas man ypač keista, kad tokie žmonės nelabai atitinka mūsų stereotipus, pvz. mergina, kuri leidžiasi žeminama - graži, (atrodytų) nekompleksuota, protinga - tačiau nestabili kažkur emociniame lygmenyje.

Deja bet vėlgi stereotipo neatitikimas. Visais mano susidurtais atvejais - štai tokie psichologiniai teroristai iš šono atrodo be galo aktyvūs, energingi, veiklūs, gyvenimu patenkinti ir laimingi žmonės. Atrodytų netgi labai pasitikintys savimi ir protingi...
O internetiniai verkšlentojai ir lūzeriai greičiau atitinka tuos mazochistus, mėgstančius gauti į skūrą - na tarkim taip, jie patys prisiprašo

Apskritai man susidarė įspūdis, kad tokiais santykiais gali džiaugtis nebent veikėjai su ypatingais sado-mazo polinkiais

Pažįstu vieną porą, kur vyras yra tas žemintojas ir savo žmoną net prie draugų iškritikuoja ir išvadina nelabai kaip, matyt ji ir jaučiasi taip, kad nieko verta, bet nesant vyrui namie, ji taip pat žiauriai elgiasi su savo vaikais, kaip jos vyras su ja. Taip sakant, ant jos išsilieja vyras, o ji ant vaikų, šie savo ruožtu mokykloje ant kitų vaikų...Pyktis agresija, gimdo atsakomąjį veiksmą ir nebūtinai tam pačiam iš kurio sulaukė tų neigiamų emocijų pliūpsnio...Varčiau kartą jumoristinę knygutę su iliustruotais paveiksliukais, ten nupiešta: viršininkas aprėkia savo pavaldinį, šis grįžęs savo žmoną aprėkia, žmona sūnų, sūnus įspiria šuniukui, o šuo įkanda praeiviui

jo, iš pirmo žvilgsnio. nereikia pamiršti, kad aktyvus žmogus ir engs aktyviau. o žinai, kas dėl laimės, tai ją kiekvienas savaip atranda... kaip sakau, net didžiausi nusikaltėliai ir piktavaliai gali būti laimingi, yoač tam tikromis akimirkomis. ir nuoširdžiai. nes kiekviename iš mūsų slypi gėrio ir meilės grūdas. bet čia jau kas kita. laimės pojūtis su agresyvumu/nuolankumu nelabai turi ką bendra.

Visiskai sutinku. Tai priklausomos asmenybes bruozas jaustis saugiai ir pateisinusiai save tik tuomet, kai salia esama visapusiskai stipresnes asmenybes - psichologiskai, fiziskai, emociskai. Ir jei tokie santykiai is sono atrodo liguisti, tai vis tiek lieka dvieju zmoniu reikalas, jei tame nera prievartinio laisves ribojimo. Vadinasi, tokie santykiai zmogu tenkina, o ir padeti jam nera kaip - ten, kur saviverte zemiau juros lygio, sunku apversti pasauli aukstyn kojom.

alteo,kalti visada abu...nes abu rinkosi ir taikiesi...kada gana?!...tada,kai jau nebenorima buti kartu...kiekvienas tai nusprendzia pasts sau...

Kai perleidi visokius tokius reikalus per savo filtra, lieki nesuprates, kaip taip imanoma. Deja, apsidairai, ir matai, kad visgi imanoma. Kiekvienam savo, kaip sakoma.
Va, kazkaip pagalvojau, kad as irgi gal kartais nelabai graziai elgiuos su savo vaikinu. Bet jis kantrus, ir nieko nesako, ir demesio per daug nekreipia. O tu negraziu, dazniausiai, pasakymu priezastis paprastai buna paslepta mintis "As galiu gyvent ir be taves, ir be taves susitvarkyciau" ir pan. Kitaip sakant, bijau prisirist ir pilnai atsiduot vienam zmogui, del to tycia ir netycia pastumiu ji karts nuo karto nuo saves.
Taigi, perleidus viska per savo smegenine, ko gero sutiksiu su mintim, kad pirmiausiai reik nagrinet psichologija...

jeigu mus spaudzia moraliai ir isduoda ar mus terorizuoja, kokio velnio mums but kartu? nejau esame tokie bailiai ir atsiprasant idiotai, kurie nesugebame uz save pakovot? zmones, kas mums darosi? visu pirma ismokim gerbti save, o tada lygiai taip pat gerbkim kita, o jau tik viso to pagrindu atraskime ir jausmus ir tikrus, o ne poreikiu tenkinima. visada galima susirasti geriau, visada tai atsiras, tik imkime geriau tik tuo atveju jei yra blogai, jeigu yra gerai, bet radai geriau, tai gerbkim ir pasilikim su variantu man gera ir mano antrajai pusei gera, neisduokim, nes taip nebus nei viena puse laiminga, visada gali atsirasti geriau, tik turekime sazines ir bent laseli pastovumo...