Tustuma

Jau daugiau kaip metai zuves tetis, bet sirdyje jauciu lig tai butu nutike vakar. Skausmas drasko sirdi. Viska atiduociau, jei tik butu galimybe su juo praleisti dar bent viena diena. Bet kad ir kaip butu gaila tai neimanoma. Kartais atrodo pasaulis toks neteisingas, kodel is musu atima tai, kas mums yra brangiausia, taip zinau visi mes kaskada mirsim, deje vieni anksciau kiti veliaiu, bet galetu gyvenimas nors duoti paskutine galimybe atsisveikinti, nes zmogus nezinai, sia minute tu gyvas, o kita priklauso nuo likimo.
Turbut teko netekties skausma pazinti nevienam, bet ar isvis gyvenime imanoma su tai susitaikyti, ar ymanoma gyventi be baimes, kad mylimi zmones taves nepaliks, ar ymanoma gyventi be baimes, kad tau paciam nieko nenutiks, kai siame amziuje, tiek daug suzverejusiu zmoniu.

Yra taip sakoma jai bijai vadinasi negyveni, bijoti ir gyventi yra tas pats kas negyventi, nes tada gyvenimas praranda savo grozy ir tu negai juo megautis,be to manau, buti atsargiam saugotis galimu nelaimiu reikia ir butina, o kas jau ne musu valioje likimas tai cia jau nieko nepadarysi, kiekvienas zmogus ateidamas y sy pasauly atsinesa savo laika kiek jam reikes gyventi ir toks jau yra pasaulis, manau tie zmones, kurie gyvena ir atiduoda savo darydamis gerus dalykus, nesiekdami sau naudos, suprasdami ir uzjausdami kitus zmones, yra daug laimingesni nei tie, kurie kaip tu sakai yra suzvereje. Tokie zmones juokingi apskritai pasidare kelia save y tokias aukstumas nors is tikro yra niekas, nezinau lietuvoj isskyrus kelis rasytojus, zmoniu kurie galetu save aukstinti kaip tai daro tie kvailiai saves nematydami, te atleidzia vaiduleee jiems dievas nesigraudink, del tevelio mirties gyvenk daryk gerus darbus atsiduok geriui ir viskas bus gerai ir jokiu budu nebijok, as nesakau, kad as esu kazkoks labai geras zmogus, bet bent jau zinau kaip reikia elgtis gyvenime, kad butum laimingas ir kitam nekeltum liudesiu linkiu ir tau ta paty atrasti savyje...
jai noresi pakalbet parasyk man tu tikrai ne viena.

atsiprasau uz klaidas, bet jau labai velu tai ir priveliau ju siek tiek

o mano seimoj mirs mergina 30mete serga veziu..... ir irgi gyventi su ta mintim reik kad greit mirsi po menesio po dvieju ar po metu... ir visi aplinkiniai tai zino... tai cia irgi nelengva toki skausma isgyvent... vyras prasigere 2 vaikai maziukai liko....

toki vyra susaudyt.

vyrui gal sokas po tokios zinos jis gal paluzo.... pas vyrus taip priimti viusas bedas sprest alkoholiu... zmona leisgyve po hemoterapijos o vyras girtu snukiu gryzta ot grazu.. graziausiai paskutinio gyvenimo metai..

mhm, gali gyvent savo paskutines gyvenimo dienas ir zinoti, kad po jos mirties vaiku laukia vaiku namai.... nes ju tevas kazkoks skuduras ir egoistas - galvoja kad jam dabar sunkiausia.

vaikai matytteveliai priziures... nes jinai pas tevus del yro tokio pervaziavo.. tokiam tevui vaiku nesinoretu palikt.. o tevai geri,nei geria nei ka seima siaip tvarkinga

nors tiek gerai...

geriausia ka gali padaryti susitaikyti. pati suvoki kad tai jau neisvengiama. galu gale tai gyvenimas, bijosi ar ne nutiks kas turi nutikti.

Pažiūrėjau kiek tau metų...lygiai tiek pat man buvo, kai žuvo mano tėtis...Suprantu, kaip jautiesi...Nors jau ir praėjo daugiau nei 10 metų, man jo vis tiek trūksta...
Gyventi su baime yra negerai, reikia susitaikytis su tuo, kad visi esam mirtingi ir svečiai čia...Nes, kažkur skaičiau, kad reikia neįsileisti į vidų negatyvių minčių, dažnai žmonės taip besibaimindami, prisišaukia sau nelaimes...Geriau džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, mylėti savo artimuosius gyvus ir pasiimti iš gyvenimo viską, kas geriausio

aciu uz pagalba. bet sirdije pikstu ant saves, pikstu nes paskutini karta kai maciau teti vos nesusipykom, todel ir negaliu ramiai gyventi, nes jis isejo, o as net nespejau pasakyti kad ji labai myliu.

Patikėk, tiem, kurie pasilieka, tikrai sunkiau nei tiem, kurie išeina.
O alkoholis labai prastas patarėjas sunkiais momentais.

is tiesu mirtis geriausia staigi nei zinoti tokia zinia kad gyvenimo linija greit nutruks...matai vaikus ir kenti ...kad jie taves daugiau nepamatys...

manai lengviau yra mirti zinant kad tavo vaikai nebetures mamos, kad kai jiems busi reikalinga negalesi padeti, kad nepalydesi i pirma klase? lengviau negu pasigert kad niekas nerupetu?

Tai tema turi kokį nors klausimą ar sukūrei tik kad pasiguosti?

tustuma lieka visuomet isejus,nesvarbu kur,kitam zmogui....netgi tuomet,kai zmogus isejo,dar mums neisvydus sio pasaulio...netgi tuomet,kai isejimas yra butinas ar neisvengiamas...susitaikyti su tuo?!...xmmm...gal veikiau reikia suvokti,kad visi mes mirtingi ir visi anksciau ar veliau iseisim...gal tik reiktu ismokti gyventi taip,kad kazkam isejus nereiketu galetis del to,ko nepadarem,ko nepasakem ir pan....reikia moketi zmones paleisti...niekas niekur neiseina be priezasties....mums sunku,bet...gyvenimas nera vien baltas ir juodas...jame dar yra daugybe spalvu...ir jeigu labai pasistengti,jas tikrai galima pamatyti...

taip dazniausiai ir buna kad geroj grazioj seimoj atsitinka kazkas siaubingo.. vaikai isaukleti nuostabiai..tokie grazuciai... tokia grazi seima buvo...ir se tau.....

Mano mėgstamiausias pasakymas - neliūdėk, kai kas nors baigėsi, džiaukis, kad tai išvis buvo. Tu tegali pasidžiaugti, kad apskritai turėjai tėtį, ir prisiminti visas geras akimirkas kartu. Deja tik tai lieka mūsų galioje išėjus brangiam žmogui.

Pasišiaušeli, keli paskutiniai sakiniai ir yra temos klausimas, jei nepastebėjai...o be to, kas čia blogo, jei žmogui sunku ir reikia palaikymo ar paguodos?