Susitaikymas su nepakeičiamu

Yra toks auksinis posakis gyvenimo: pakeisk viską ką gali, susitaikyk su tuo ko negali ir žinok skirtumą tarp tų dviejų. Mane neramina tik susitaikymas su nepakeičiamais dalykais, pirma, dėl to, kad visada galima tikėti, jog vis dėl to gali pakeisti, bet taip tada gaunasi, kad viskas gali būt pakeičiama. Omenyje turiu sveikatos trūkumus, artimų žmonių būdą, visuomenės normas, bet ką kas kelia norą būti pakeistam,-ai.
Esminis klausimas ar taikytis su nepakeičiamu, ar tikėti, kad vis dėl to gali būti pakeista? Ir jei taikytis, tada kaip?

Ką tu laikai nepakeičiamu dalyku?

Tokiu dalyku kaip visuomenes normu nepakeisi, gali tik pakeisti savo poziuri i tai. O del artimuju visada galima pameginti jiems padeti, del sveikatos - ja saugoti, del neigalumo ir pan - prisitaikyti gyventi su tuo ka turi.

Sakyciau turi ne tiketi, kad tai bus pakeista, bet meginti tai pakeisti paciam ir tiketis, kad viskas bus tik geriau

Sveikatos būklė, netektis, bet kas kam nesijauti pavaldus pakeisti.

Kaip tai nepakeisi normų? Facebook'as labai geras pavyzdys.
Pamėginti padėti artimiesiems čia ta dar stadija, kai gali pakeisti, po kažkiek nesėkmingų bandymų prieini prie nepakeičiamos stadijos, ką tada daryti?
O dėl sveikatos, turėjau omeny, kai jau neprisisaugosi, tarkim kad ir neįgalumas, to neprisisaugosi, jei jau turi negalią, klausimas kaip su tuo susitaikyti? ar tikėti, kad vis dėl to gali tą pakeisti.

Kalbant apie netekti tenka tik susitaikyti ir meginti pakeisti savo paties poziuri i tai - pvz vietoj liudesio del draugo netekties galvoti apie tai, tai jo issilaisvinima is kanciu

Gerai būtų, jei taip paprasta būtų

Jei nesupranti, kad šito nepakeisi, esi.... Taip pat, kaip ir nepasirinksi tėvų ir t.t. Savo gyvenime gali pakeisti tik savę ir savo reakciją į įvykius.

O negalia - gali pakeisti tik savo poziuri i tai. Vietoj saves gailejimo ir jautimosi neigaliu pasistenk save suvokti kaip tiesiog kitoki zmogu, kuris gal ir negali vaikscioti (pvz), bet gali daryti daugybe kitu dalyku, kaip studijuoti, tobuleti dvasiskai ir t.t.

Ne apie supratimą kalba, o apie susitaikymą, psichologinį. Gali suprast, kad netekai artimo žmogaus, bet ne taip paprasta susitaikyt su ta netektim.

Juokauji?

Niekas ir nesako kad paprasta, bet jei nepakeisi savo poziurio ir galvosi vien neigiamai apie nelaime - galima ir nuproteti sitaip

kazka juokingo matai?

O kaip teigiamai galvoti apie nelaimę?

Tu neįgaliam žmogui tokius vėjus papasakok ir po to nueisi nuo jo, ant savo sveikų kojų tarkim, jei tas žmogus nevaldo savųjų. Pyst pyst, pakeiti požiūrį ir viskas pagal tave.

Gerai, tada galvok kad neigalumas yra pasaulio pabaiga, esi niekam nereikalingas, nieko nesugebi, apgailetinas ir vertas tik pasigailejimo menkysta, todel geriausia iseitis - sedeti namuose (pageidautina uztrauktomis uzuolaidomis tamsoje), verkti, nepakenktu gausus kiekis alkoholio, depresija varanti muzika (gal evanescence?) ir po ranka besimetantis ginklas/virve/migdomieji ir problemu kaip nebuta!

Niekas nesako, kad reikia eiti į ekstremalumus. Nėra atsakymo į tokį klausimą, yra tik galimybės kaip situaciją švelninti, o tu "ekspertė" ieškai taiklaus sprendimo, kurio paprasčiausiai nėra. Mintis galima nukreipti hobiais, požiūrį keičiant, bet problema nedingsta, o situaciją švelninti reikia, nes iš vienos problemos kitaip kitos išaugs.

nelabai supratau temos, bet jei apie kažkokias žmogaus savybes, kurių kogero neina pakeist, manau belieka susitaikyt. Visad kažkaip geriau negatyvesnį variantą priimt, tada malonesni pozityvūs pokyčiai, o jei galvoji, kad keisis, tai gali nusivilt nesulaukęs norimo rezultato gal pataikiau į temą

Apie patį susitaikymą tema, susitaikymo gidas galima sakyt. Pataikei, tik negatyvesnis variantas, kad ir priimtas, jį iš pasąmonės neištrinsi, kad ir kaip norėtum. O dėl nusivilimo, be abejo, bet gal geriau pozityviau galvoti/tikėti, kad gali pakeisti ar pan. vietoj to, kad leisti kažkokiom mintim tave graužti?

Man labiau negatyvi mintis priimtina.. Jei susitaikai su ja, tai daugiau ir nesitiki - jei kažkas keičias, tai dar ir optimizmo pamatai karts nuo karto. O jei fantazijų pasaulyje gyveni, tai nemanau, kad tai gerai.. Kiek laiko praeina kažkokių pokyčių laukiant ir nieko. Man čia atrodo daugiau nusivylimo ir savęs graužimo belaukiant, nei kad tiesiog priimant negatyvesnį variantą ir nieko geresnio nebesitikint.