Šiaip, kada susimąstai....

vaikštai, džiaugiesi laisve ir vienatve, pats sau sakai, kad džiaugiesi esąs laisvas ir tuo patenkintas, tačiau vieną dieną imi ir sustoji.
Užsidegi cigaretę, muzika iš ausinių skamba galvoje, ji tokia liūdna ir rami.
Lengvai krinta snaigės.
Ir mąstai: STOVIU ANT TILTO TURĖKLŲ IR ŽVELGIU Į PASAULĮ, APLINKUI SKUBANČIUS ŽMONES IR TUOJ ŠOKSIU ŽEMYN.. TAČIAU LAIKAS SUSTOJA, IR TARSI KOKS FILMAS ATSUKAMAS ATGAL, KADA BUVAI NE VIENAS, NORS TAM ŽMOGUI JAU SENAI JAUSMŲ NEBĖRA, NORS PO JOS BUVO IR TA, KURIĄ DAR STIPRIAU MYLĖJEI... IR ATSIMENI, KAIP BUVAI JOSIOS GLĖBYJE.....
.... ir pasijauti numetęs smilkstančią cigaretę tarsi paskutinė gatvės kekšė, kuri galėtų atsiduoti už menkiausia grašį...
...rodos viską padarytumei (net pamintumei moralę, principus ir tikrai gerus nusistatymus), kad tik atsidurtumei kažkieno glėbyje, pajustumei bent minutėlę šilumos, kad tiesiog apkabintu.
Kad ir pro šalį keliaujanti bet kuri mergina.
tačiau pažvelgi į dangų, spūstį gatvėje, skubančius žmones, nusispjauni ir keliauji toliau savais keliais, mintyse juokdamasis iš situacijos, kaip gatvėje vaikinas atsiprašinėja už kažką tai savosios merginos.

...... kas tai? Artėjančio pavasario depresija ar tiesiog staiga iškritęs baltas ir nekaltas sniegas?

gali save meginti itikinti, jog gali buti laimingas ir vienas...bet tyliais vakarais,,,kada supranti, jog neturi prie ko priglusti...pasijunti toks beprotiskai vienas...

tai yra širdies ašaros, per kurias imi jautriau matyti save ir pasaulį. tai reikalinga, net nesvarbu, ar gauni dabar kokią akivaizdžią naudą, ar ne. ji laikui bėgant visada ateina.

bet visgi esu tikra, kad visi taip retkarčiais jaučiamės. nes esame šiek tiek mazochistai.

Tai ilgesys.

reik kito zmogaus ranku,kuno silumos...,padrasinancios sypsenos...,kad pasijustum reikalingas,stiprus ir igautum energijos...
Idomu ar yra pasaulyje gyvunas kuris galetu gyvent vienas ...? as manau jog tokio nera.

Sliekas... jie hermafroditai
gali patys save apvaisinti

Aš irgi esu tikra.

Nereikia graužtis ir verkti dėl vienatvės, geriau viską nukreipti savęs tobulinimo linkme, kažką išmokt, kažką perskaityt. Kad tie patys žmonės po metų tave sutikę pasakytų: "tu pasikeitei", o ne pagalvotų "niekas nepasikeitė". Laiką galima investuoti į žmogiškus ryšius, savęs tobulinimą arba švaistyti jį ir gailėtis.

p.s. suvėliau aš čia kažką neaiškaus...

atsiskyreli, o argi taip svarbu, ka pasakys tavo draugai/pazistami po metu?
reiksmingiau, kiek pats savyje ajuti postumio.

eiks, apkabinsiu tave (hug)

na manau kad studentas ta man neajsku 'jausma' visaj neblogaj apibudino.

Labai gražiai apibūdinai Pritariu tavo minčiai.

Kartais uzeina tokie uztemimai... gal cia atrejanti Valentino diena taip veikia? As nusprendziau sakyti, kad mano vaikinas komadiruoteje Kuboje, jeigu kas klaus, kodel Valentino vakara leidziu viena
O jei rimtai.. tai daznai jauciu ta jausma.. nezinau, gal tai tustuma. Atrodo, kad visi tau abejingi, kad niekas apie tave net nepagalvoja, neprisimena ir nesiilgi. Juk mes visi norim buti mylimi. Taciau tokios akimirkos tik padeda suprasti, ko is tikruju ieskai ir nori. Ir padeda ivertiniti visa sita, kai tai atsiranda tavo gyvenime.

tai sentimentai... buvusio gerio aidas, kuris atsimusa i vienatve,ir no smugio tampa liudesiu.. bet..liudesys praeina.. o geris ateina..

uch kaip as jos nekenciau...net kai buvau ne vienas..o db pirma valentinke per ilga laika,kai as vel vienas... olialia

Svarbu, kad budamas vienas, nebutum vienisas. O tai irgi imanoma

hmm ..paskaiciau ash ta pasisakyma isties.. kai kartrais pagalvoji.. gali vaidinti kaip gera but vienai ,kaip smagu ,kad niekas nevarzo laisves, nebamba rytais, nezirzia del nieku.. darai ka nori.. na bet hmm isties buna momentu ypac per sventes ir dar jei esi toli nuo artimu zmoniu ..gali pasijaust toks skaudziai ir akivaizdziai vienas ... eini gatve zmoniu labai daug jie eina kazka perka kazka ziuri ir visi laimingi , taciau tu nieko is ju nepazisti, tu minioj esi vienas .. girdi kaip gretimoj kasoj porele barasi del sokolado su riesutais ar su kokosu imt.. tyliai nusisypsai.. tai atrodo juokinga..bet taip issilgta.. vienisa buvau pasijutusi kai isvykau i kita miesta mokymams, zmoniu daug, bet nei vieno artimo.. mylima matau kiekviena diena o se nebera ir nematai .. atrodo nepasiilgdavai ir kartais pykdavais del nieku.. pamasciau kaip kvailai gincijaisi galejo sito nebut.. tai grizusi puoliau i i gleby savajam ir ilgai stovejau apsikabinusi taip manb truko to zmogaus.,.o nemacaiu tik 2 savaiciu

Jeigu taip susimastai, ar tikrai tada dziaugiesi vienatve. Mane tokie apmastymai aplanko (o jie siuo metu aplanko gana daznai) todel, kad tikrai nepatinka buti vienai ir pyktis del juodo ar balto sokolado stovint prie kasos tikrai noreciau.

O kas sakė, kad graužiuosi ir verkiu?
Čia kaip sakiau: neaišku, kodėl kartais užplaukia tokios mintys.
O kas link tobulėjimo - tai tikrai nesiruošiu sėdėti, verkti ir keiksnoti visą pasaulį
Juk gyvenimas gražus. Tiesiog kartais oras nuteikia sentimentams, kai skubėdamas ir lėkdamas bei pastoviai tobulėdamas trumpam sustoji ir pagauni tą akimirką

Tada tai kaltas sniegas.