Santykiai

Turbut ko ne dazniausia tema forumuose...
Kas ka paliko?kodel paliko?, kaip kazka pasakyti? kaip teisingai prieti? ir aibe kitu klausymu, kuriuos apibendrinus galima butu pavadinti - santykiai tarp zmoniu. Ir si tema negali buti neaktuali, kadangi ji tiesiogai itakoja musu kiekvieno gyvenima... Zinant zmonijos istorija, pradedant nuo akmens amziaus galima pamatyti, kad zmones gana nemazai pasistumejo i prieki. Bet problemos santykiuose isliko ko gero tos pacios. Ir jei atmesti ivairiausius faktorius,mokslas, intelekto lygis,protiniai gabumai, kultura ir t.t. vis del to pas zmones pakilo gerokai, bet vidines problemos santykiuose pasidare vis gilesnes ir vis sunkaiu sprendziamos. O kodel sunkiau, as manau todel, kad jos nera sprendziamos is saknu...
Taigi tema butu tokia... Kokios yra pamatines problemos musu santykiuose?kokios ju saknys? kodel ir jos (zinant, kad egzistuoja tokios mokslo sakos kaip psihologija, filosofija, ivairiausios dvasinio ugdymo pakraipos, religija ir t.t.) vis sunkeja, ir darosi sunkiau sprendziamos, tiek smulkiam vidiniam, tiek globaliam plane?

Esme ta, kad zmones pazindami kita zmogu suvokia, kad tas zmogus tinka jam arba netinka.
Buna, kad zmones drovisi ir yra kuklus ir nedrista prieiti prie kito zmogaus.
Buna ir taip, kad psichikos sutrikimu turi ir tia apsunkina bendravima su zmonemis ir palaikyma socialinio rysio.
Atsakiau i klausima?

Na kas tau tinka ar netinka, manau gali pamatyti is pyrmo karto.Ir momentaliai priimi sprendima kas tau tynka kas tau ne. Velgi jei zvelgti toliau is kur jau tokia ankstyva ir pozityvi nuomone, tynka ar ne tynka, jei ko gero visi suprantam norint pazinti zmogu reiktu ji pazint placiau...
Na, o jei atsiranda ivairiausios kliutys jau po tam tokro laiko, pazinus, tai vel gi (psihikos sutrikimas) ar mes is karto begam i sona pastebeja kad musu partneris viena akim zvairuoja? ar tai jau gali buti didele problema santykiuose?ir ar ji pamatine, ir jei taip kodel?

Manau, sunkėja, nes dauguma žmonių turi įdiegtų neigiamų nuostatų ir primestų bendravimo modelių. Žmogus turi nueiti gana ilgą kelią, kad rastų savąjį, kas pamiltų ir priimtų save, kad pamiltų ir priimtų kitus - didelė dalis to kelio net nepradeda, tai rodo, kad, pvz., net būdami trisdešimtmečiai, dėl santykių "griūties" kaltina "antrą pusę", apskritai meilę paverčia karu. Negalėčiau pasakyti, kad bendravimas vis sudėtingėja - galbūt šiandien tiesiog bendravimui keliami kitokie reikalavimai nei laikais, kai, pvz., santuoka buvo tiesiog ekonominis sandėris, tiesiog sutartis, neapeliuojant į jausmus ir bendravimo kokybę. Manau, pozityvūs santykiai kuriami tada, kai žmogus priima, suvokia save - ir kartu priima ir suvokia kitą, nesivaikydamas kažkokių "taip daro mylintys", nevaržydamas savęs dirbtiniais įsitikinimais, nebijodamas savo kūno ir natūralių polinkių, būdamas atviras, pozityvus, laisvas, savarankiškas, nemanydamas, kad jam būtinai turi būti taip, kaip jo tėvams ar kaip rodė kokiam seriale.

gerai , otada kam taip sudetingai ir sunkiai save apsikrauti, kad poto negali visko pakelti, o ka kalbeti apie ejima pirmyn?

gavai zinute laukiulaisko`ai nuo manes.

Manau, kad su žmonių santykiais būtų viskas normaliai, jei žmonės vienas kitam būtų sąžiningi ir geranoriški:) Kadangi visokių žmonių yra.. iš skirtingos aplinkos, socialinių skirtumų,religinių pažiūrų, bei įvairiausių susikurtų nuostatų, kokie turi būti santykiai, kokia yra ta tikra meilė, kokia netikra,kaip turi būti poroje, kaip neturi, tai ir kyla nesusipratimų tarp porų. Manau viskas galėtų būti daug paprasčiau ir laisviau, mažiau varžymų ir etikečių. Žmonės, manyčiau, galėtų būti laisvi pasirinkti bendrauti ir džiaugtis santykiais, neįkalindami vienas kito savo "mes" teritorijoje. Jei sutampa požiūris į santykius, yra kalbama, jaučiama, jaukiai tylima, gerbiama, pasitikima, ir chemiškai traukiama, o kai reikia, laiku pasitraukiama, o ne žūt būt "reikia išsaugoti", kad ir kaip blogai.

Ką tu jam parašei?

Gerai, nuotatos, eitketes, ir t.t. Bet tada kam jas taip ireminti? jei aiskiai gali suvokti, kad visa tai trugdo, kam tada tai reikalinga? Kodel principas tampa auksciau, uz seima, uz gerbuvi, uz ateities planus ir t.t.?

Pirmas dalykas: net ir tai suvokiantys žmonės negali taip greitai atsisakyti, kas įdiegta - tai yra ilgokas procesas. Panašiai negali įpratęs mesti rūkyti vos pagalvojęs, kad rūkyti blogai ir norėtum nerūkyti. Reikia nemažai įdėti pastangų ir tobulėti, kad išmestum iš galvos, ko nereikia ir išmoktum kurtis gražius santykius.

Antras dalykas: didelė dalis žmonių nemano, kad tie įdiegti neigiami modeliai, nuostatos, nenatūralumas, primetimas kažkuo negeri. Esą taip ir turi būti - pvz., kažkas juk turi būti tas vadovaujantysis santykiuose, savintis žmogų irgi visai neblogai ir t. t.

tai va butent - ilgokas procesas...
Mes matome ir puikiai suprantame, kad noredami tureti skania vakariene ant stalo, jaukius namus, smagias atostogas ir t.t. Mes turime ilgai ir sunkiai dirbt, kad tai turetume. Mes zinome, kad kazkin ar kas ateis ir mum viska duos ko mes panoreja.
O su santykiais mes matome visai kitoki moduli. Nepatinka su vienu, yra milijonai kitu norinciu, kam tobulintis ir kurti kuo harmoningesne atmosfera? Jei viskas ko reikia gaunu, jei negausiu nueisiu kitur...
Net besiklausant zmoniu, nu tarkim vyru, kokia turi buti moteris, ji turi buti tokia ankokia, grazi, valgyt darytu ir t.t. Neatitinka, neprisitaiko, reiskia eik lauk... _ na cia kaip daznas primityvus pvz, yra aisku ir kitokiu bet principas tas pats, neatitikimas mano reikalavimu, yra kritinis taskas santykiuose. Ir principe yra arba zaisk pagal mano taisykles, arba nutraukiam zaidima...
Jau veliau jei partneris nutraukia zaidima, tada atsitokeja ir pradeda galvoti gal as biski per daug perlenkinejau lazda. Ir diagnoze cia tik viena ispuikimas
Ir kiek besuktume ratais, kiek besidarytume i santykiu katastrofas, mes pamatytume viena ir ta pacia problema, viena ir ta pati mechanizma....
T.y. santykiuose visu pyrma yra rysys, be rysio nelabai galima tolimesne eiga
ir visada santykiuose vyrauja du jausmai, tai meiles jausmas, ir puikybes jausmas. Ir jie vienas su kitu nuolatos konkuruoja, kai zmogus isstato i pyrma vieta meile tada jis yra lankstus, jis priima, jis atleidzia, ir t.t. kai zmogus istato i pyrma vieta puikybe, jo taisykles yra auksciau uz viska, ir ju lauzyt negalima, santykiai galimi tik pagal jo sukurta "tobulu" santykiu moduli, ir nukrypimu cia dideliu buti negali, na is to gimdosi aibe kitu problemu...
Tai man ir idomu, kodel zmogus negali to suvokti, arba net ir suvokdamas visviena uzsispyrusiai dauzo galva i siena, ir verkia del skaudanciu mozoliu?
Kodel toks issivystes zmogus, nuolatos viliasi, kad viska gaus greitai cia ir dabar? Ir nenori dirbti?

laukiulaisko, manau, teisingai kalbi, tik čia įvesčiau vieną BET: žmogaus tikslas, natūra nebūtinai yra susieti gyvenimą su kažkuo, ir nebūtinai partnerių kaita yra neigiamas dalykas - tokiu atveju visiškai natūralu, kad toks žmogus ramiai partneriui pasakys "ačiū" - ir pasuks kitu keliu, vos tik viskas "paimta ir duota". Vertėtų gal labiau žiūrėti kokybiškai: kiek žmogus gauna iš santykių, kiek duoda, kiek juose tobulėja, ko išmoksta ir t. t. Juk gali žmogus priimti kitą, būti nuolankus, bet tai daryti ne iš ryšio, o dėl to, kad "taip reikia" ar iš kažkokių baimių; kitais - atvirkščiai - jausdamas ryšį gali būti už 1000 mylių, nei gaudydamas, nei saugodamas, nei norėdamas sukurti šeimą ar pan. - tų variantų pilna, pagal žmones. Juk kiekvieno kelias kitoks - o mes juk ir kalbame, kad kitoniškumą savo reikia priimti, pirmiausia gal dėl to, kad tada galėsi priimti ir kitą. Natūraliai ir be to išpuikėliško noro primesti "kaip turi būti".

O šiaip... žmonės yra skirtingi ir suvokia skirtingus dalykus. Kas tau ar man savaime suprantama, kitam nepasiekiama - ir atvirkščiai.

joyce- na kiek skaitau tavo pozicija irgi yra aiski. Is viso beskaitant tavo sanprata , tai butu galima ivardinti, duoda imk, musa - bek. Pats visiskai sutikciau su sia logika, bet velgi neteigciau, kad tai turetu buti taisykles lygmeni... Kadangi yra zinoma ir kitokiu issireiskime taip - "niuansu". Pvz: norint kazka gauti pyrma reikia duoti, dalybos principas yra duodu - gaunu, gaunu -duodu. Ir jeigu tu ipratus tik imti, o kas liecia davima, uziimi posta "rankos i mane" logiska, kad tolimesnio ejimo didele tikimybe bus " musa- bek".
As nieko nesakau, nera butina prisiristi gyvenime prie vieno tik tais zmogaus. Ir jokiais budais jo nepaleisti, aisku reikia paleistio ,jei islaikyti nebesugebi. Ar pats budamas nejauti pasmes toliau buti...
Na bet cia sakyciau jei kalbeti tema "santykiai" tai butu kaip ir atsaka temos, ta prasme -ka daryti kai jau atsitiko taip? O as noriu padiskutuoti kodel atsitinka taip? Ar ne mes vis del to padeties seiminkai?
Jei jau mes santykiaujam, bendraujam, reiskiasi rysys jau yra, tai kodel taip daznai pas zmones atsitinka, kad tampa nebeimanoma islaikyti to rysio? Gerai santykiai tarp vyro ir moters, bet yra ne tik tokie santykiai tarp zmoniu. Yra ir santykiai seimyniniai, tevu ir vaiku, yra darbo santykiai, yra santykiai tarp draugu,verslo santykiai,ir t.t. ir ten mes matome labai daug saltumo, ir labai daug vis beplintanciu problemu. Kame ten problemos? Ir ar kartais tu problemu saltinis ne tas pats koks yra santykiuose tarp vyro ir moters. Nes jei paimt bendrai tai yra santykiai tarp zmoniu, o kur tie santykiai, na tai tik vieta,erdve, aplinkybes kitaip saknat...

Na, kalbėdama apie ryšį "gauti-duoti" kalbu ne apie tai, kad aš būtinai turiu gauti... kartais jauti, kad gali labiau kitam kažką duoti, ir, manau, tai irgi išsipildęs ryšys - vėlgi, nebūtinai susileidžiant į tokius romantinius santykius, kaip kad dabar suprantami. Paprasčiausiai, manau, kad gyvenime žmonės sutinkame ne šiaip sau: netgi skausmingi santykiai gali atnešti didžiausią sėkmę, jeigu iš jų kažko išmokstama. Ir vėlgi... jeigu ryšys nutrūksta, nebūtinai blogai: gal tiesiog žmonės atbuvo tiek, kiek reikėjo, ir dabar jau reikia eiti kitur. Juk natūralu - žmogus keičiasi, auga. Pvz., įsivaizduok - domiesi vienu klausimu, ir tavo gyvenime automatiškai pasirodo atitinkami žmonės, kurie vienaip ar kitaip padeda į tai atsakyti; tu atsakai į tą klausimą, ir kyla naujų - tos mintys pritraukia vėl žmones, kurie turi atitinkamų minčių. Todėl, manau, žmonių kaita besikeičiančiame žmogaus gyvenime yra natūrali, nieko blogo tame nematau.

Problemą matau kitur: kad santykiuose ar jiems pasibaigus tiek daug negatyvo, primestų iliuzijų, egoistiškumo. Pvz., pora teigia meilę vienas kitam, bet ten kažkas kažkieno lūkesčių nepateisino - jau viskas, neapykanta, pykčiai. Net yra posakis "nuo meilės iki neapykantos - vienas žingsnis"... Kaip ta meilė suprantama, kokia ji yra, kad taip greitai "mielasis" virsta "asilu", kuriam net keršto planai rezgami? Tai čia man klausimas - kam tokie ryšiai? Ką jie duoda, jei po santykių telieka "dar vienas kiaulė" ir kitą kartą vėl lipama ant to paties grėblio? Tai tampa tendencija, ir būtent tokia meilė (nesvarbu, ar draugui, ar "antrai pusei", ar kam kitam) kultivuojama.

Manau, kad ir santykiuose mes tapome vartotojais. Visi norime tik gauti, pastangų įdėti nenorime arba neturime kada. Kaip tikri vartotojai jei prekė yra nekokybiška , metame ją šalin- tai yar atsisakome santykių su žmogumi, jei jis nepateisina mūsų lūkesčių. Ir dar aišku nepamirštam jam padaryti ar palinkėti ko nors blogo.
Ko gero tai auga su mumis drauge, neišmokstame nuo mažens supratimo, pagarbos, bendravimo kultūros.