protas uzmusa jausmus

protas - Jis nuskintu visas zemes geles, kad galetu ismatuot ju diametra, suskirstyt i klases ir padaryt statistika apie ju rusis...

jausmai - jie niekad nesupras pasaulio, visa gyvenima praleis tesiog jausdami ir nieko kas juos supa nesuvokdami...

taigi, visi forumo lanktyojai, kurie nepradesit irodinet jog tik vyrai masto ir tik moterys jaucia. Kas svarbiau? Jausmai ar protas?

Ar protas gali but panaudotas jausmam, kad pasiekt pastovia laime?

Ar jausmai gali but panaudoti mokslui, kad atrast kazka naudingo?

Iki kiek jautimas ir supratimas skiriasi vienas nuo kito, ir tuo paciu - priklausomi vienas kitam?

forume daznai irodinejama daug "teoriju", "tiesu" ir "kaip tikrovej turi but". Kas dazniau atrodo kaip noru isdestymas liepiamaja nuosaka negu kazkokie realus veiksmai ar pasiekimai. kur riba tarp teorijos, tikroves ir jausmu?

SmT, protas ir jausmai nėra kažkas priešinga, o tik papildo vienas kitą. Taigi, sakyčiau, tiek protas gali būti panaudotas pasiekti pastovią laimę, tiek jausmai mokslui gali įnešti kažko naudingo - ir netgi galbūt tik taip. Geriausia, kai abu eina drauge, kur jausmas ir mąstymas yra ne kažkokios dirbtinės pastangos, o pasireiškia natūraliai, lengvai, nes jeigu kažkur yra prieštara, matyt, kažkas nėra labai gerai... nutolta į "proto" arba "jausmų" iliuzijas. Juk viskas yra vieno žmogaus... Tai kaip gali ranka pjauti koją? Manau, kad jeigu būna tokios vidinės pjautynės, tai čia yra kažkokia liga, neigiamos nuostatos, kompleksai - o ne proto ir jausmų dvikova. Kitaip tariant, jei protas užmuša jausmus, galbūt tai buvo kažkoks kliedesys, o jeigu jausmai užmuša protą, gal čia kokia manija? Laikausi nuomonės, kad žmoguje slypi žinojimas, jautimas, kas teisinga, kad jausmas toks pat informatyvus kaip ir logika, tik jei žmogus sunegaluoja, tas mechanizmas išsiderina. Žmogus juk yra vientisas, o ne kažkokia sistema, suskirstyta į "jausmų" ar "proto" bei kitus sektorius.

čia manau priklauso nuo situacijos ir aplinkybių, dažnai juk priimdamas sprendimą galvoji ar vadovautis protu, analitiniais sugebėjimais ar jausmais, kartais ir tas ir tas pasiteisina, bet mano nuomone reikia vadovautis protu, nuo buitinių sprendimų (tarkim santykiai) iki globalių (tarkim politika). Pavyzdžiui renkantis sau partnerį manau protas ir analizavimas yra pagrindinis dalykas, nes kad ir ką širdis besakytų, visgi reikia viską išsinagrinėti - perspektyvas, ateitį. Arba priimant verslo sprendimą, tarkime investuojant į didelės rizikos obligacijas, juk reikia išnagrinėti objektą į kurį dedi pinigus. Kitavertus, posakis "Kas nerizikuoja, tas negeria šampano" ne iš nieko paimtas, tad manau kartais naudinga pasikliauti tiesiog intuicija ir jausmais. Nors, senovės graikai nepriimdavo į senatą jaunų žmonių, kadangi jie dažnai apsiduoda emocijoms, politikai privalo pasikliauti tiktai protu. Čia labai kontraversiškas klausimas, bet aš manau, kad daugumoje situacijų geriausia pasikliauti protu.

O, cia cool, nesitikejau tokio pavyzdzio

protu is esmes imanoma pasiekt tai, kas pades gerai jaustis...

bet tada protas tarsi tampa jausmu irankiu - nes del geru pojuciu ir naudojamas...

is proto pozicijos - jausmai tik vidui, tai beprasmiskai jutimais manipuliuojant - galima pasiekt tikslus...

bet tikslu svarba yra emocinis dalykas, nes tai "norai"... kur ta svytuokle sustoja? :/

Nežinau, ar tinka pasakymas, kad protas užmuša jausmus, gal greičiau - protas neleidžia gimti jausmams? Jeigu jie iš esmės prieštarauja protui?

Aš irgi pritarsiu tiems, kurie už pasikliovimą protu. Iš esmės gerai, nepridarai š.... Bet kartais netrūksta kažko drebinančio? Juk viską darom tik protingai... Apsisaugom dalinai nuo kančios, bet gal ir nuo visai maloniai protą sumaišančių jausmų, aistrų? :)

Argi blogai mylėti protingai? Man tai pati geriausia meilės rūšis.

Nežinau, man atrodo, kad jeigu "dėl proto" atsisakome jaudinančių dalykų, tai toks ten ir "protas"... na, nebent ten iš viso tejaudina kokie žudymai, prievartavimai.

palaima ateina po patirtos kancios... kiek pastebiu idomiausius dalykus zmones padaro is kvailumo ir pojuciu, pasjui gaunasi idomios istorijos ir patirtis is netiketu rakursu, gebejimas ikvept ir suprast...

o nuolat besivadovaujantys protu - vis gauna akimirku kai suvokia ko atsisake... kvailiam taip kaip ir reciau ir ne taip intensyviai nutinka. jie tuoipat pamato nauja zaisliuka kurio galima uzsimanyt :D o anie sedi, iesko atsakymu, masto, masto, prasme dingsta... vel jos iesko... a tos tai nera tikrovej... kol pamato koki zaisla kurio uzsimanytu, zek jau ir paseno ir numiro :/ protas... :/

Joyce kaip visada savo stiliuje

Aš turėjau gerus mokytojus, pvz., O. Wilde, kuris sakė: "Visą gyvenimą vergaujam protui, o jo gale nesigailim tik klaidų" ar pan. Manau, reikia vertinti matant tam tikrą perspektyvą - daugumą dalykų sustabdome ne dėl to, kad tai protinga, o dėl to, kad mums pasakė, jog taip daro protingi žmones. Bet juk dauguma kvailysčių, kurios taip jaudina, yra visiškai protingas dalykas... niekur neprieštaraujantis protui (na, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus serga ir "jausmai" jį skatina daryti daug destruktyvių dalykų - žudytis žudyti, smurtauti...).

Na man jausmai visgi pirmoje vietoje...Nors čia matyt lemia viską mano emocianalumas, gal įtakos turi ir jaunystė. Bet tiesą pasakius labiau pritariu, kad reiktų vadovautis labiau protu, ne tiek daug kančių, tačiau iš kitos pusės pažvelgus turi ir emocijos tam tikro žavesio.

grynai...



gerai kad daug mokeis is geru mokytoju... daug ismokai... gal uzsiimt praktika laikas?

Pats zavesys yra emocija... protas galbut tik prates laika, kuri gali gyvent susizavejus? kokia dar is jo nauda? :/

SmT, užsiimu ir praktika... taigi nesu tik forumo personažas.

kad pasakoji vien apie knygu autorius ir personazus ir teorija... as manau, turetu but, turetu daryt, yra taip, bijau to, bijau ano, siti sikniai, o anie visai ne zmones :/ aplinkui prievartautojai, nepagarbus, baisus pasaulis, skaitau daug klasikines literaturos, zinau kaip ten yra...

bet negadinkim temos... reiktu kurt nauja tema sitam, ir sukopijuot koki 10 000 postu kur taspats snekama :/

Kai esu labai emocianali tai irgi nelabai gerai. Tikriausiai reiktų turėt kažkokią ribą tarp proto ir jausmų, nes kai būna kraštutinumas nors vienas prasideda problemos. Bet save kontroliuot bent jau man tai labai sunku... Gal kaip nors laikui bėgant pasikeis viskas po truputuką...

SmT, tai kaip tu manai, nebūtinai yra tiesa... bet taip, nebūtina apie tai šnekėti, nes vis tiek nebus galimybių įsitikinti.

pavyzdziui kur?

Šiaip visur. Jau nuo vaikystės vos kas nutinka iškart į ašaras. Na aišku dabar jau išaugau iš to amžiaus, bet vistiek jei kas nutinka, kokia nelaimė ar ypač nesklandumai santykiuose su kitais, tai sukelia liūdesį ir kančias. Gyvenu daugiau liūdesy nei džiaugsme. Tikrai pačiai man nėra labai malonu, o paimt ir nusispjaut ant kažkokios situacijos negaliu. Bandžiau ne vieną kartą, pora valandų lyg ir susitvarkau, bet galų gale vistiek emocijos paima viršų

na, matyt svarbi situacija...?