Problemos bendravime

Sveiki. Panorau ir aš kažkaip čia išsireikšti. Bent jau kokių patarimų sulaukti,ar išsipasakoti.. :)
Taigi,turiu bendravimo problemų. Esu uždari,drovi,nedrąsi. Bet viskas turi savo istoriją. Uždarumas pas mane atsirado dėl 6-8kl patirtų patyčių. Viską laikydavau savyje ir kentėdavau,turbūt dėl to pasidariau labai uždari. Visada buvau gan rami. Anksčiau turėjau nemažai draugių. Su jomis visada būdavau savimi,ir visada joms patikdavau,su kiek teko bendrauti- visos buvo geriausiomis draugėmis. O dabar jų nebeliko. Pati net nepastebėjau,kaip dingo. :) Po pagrindinės mokyklos ruošiausi eiti į gimnaziją,maniau,bus draugiška klasė,susirasiu daug draugių ir būsiu laiminga. Bet,deja. Atėjus į gimnaziją,man iki šiol nepavyko su niekuo susibendrauti. Tikėjausi,kad bent viena klasiokė prie manęs prieis,pabendrauti,susipažinti artimiau,bet taip nei vienos ir nesulaukiau. Niekada nesu priėjus ir užkalbinus žmogaus,nes esu tam per drovi ir neturiu iniciatyvos. Visada,kiek teko turėti draugių,prieidavo prie manęs pačios.
O dabar esu gilioje depresijoje,jaučiuosi vieniša kai būnu mokykloje. Klasėje taip pat yra viena buvus geriausia draugė,bet ji nusisuko nuo manęs,nuėjo prie populiaresnių mergaičių. Maniau,drauge ieškosimes draugių,nersime į naujas pažintis,bet klydau.
O dabar pasakysiu,kaip pati jaučiuosi. Būdama mokykloje,jaučiuosi rami,bet vieniša. Ypač nemalonu kai reikia susiskirstyti poromis,o aš visad viena. Šeimoje labai gerai sutariu su mama,esam tarsi geriausios draugės,ir linksma ir panašiai,dar turiu patį geriausią vaikiną,kuris vis kartoja,kokia aš faina,kokia aš linksma,bet kai būnų mokykloje,būnu visai kitas žmogus. Nemanau,kad išvis yra būdų nugalėti tą uždarumą,nedrąsą,drovumą. Kaip išmokti bendrauti vėl,kaip prieš patyčias. Kartais apsiverkiu,apgalvojus savo problemas. Kartais save nuteikiu geraja prasme,kad viskas gerai,juk turiu mylimą šeimą,vaikiną su kuriuo kursim bendrą ateitį jei viskas bus gerai,bet neįsivaizduoju,kaip dar iškęsiu 3,5metus mokykloje,neturėdama nei vienos draugės... Nežinau ką daryti ;/

Jauciu, kad kankiniesi del bendravimo ir itu problemu. parasyk i privacia zinute,

kaip suprantu neesi visai vienisa. turi gi vaikina. bendrauk su juo. o draugiu gal pasdairyk aplinkoje kur gyveni. klasiokai ne visada yra geriausi draugai.

Jei nieks neužkalbina,reiškia pati turi kalbint,arba tavo vaikinas gal turi platesnį pažinčių ratą.Ir apskritai - turi šeimą,turi vaikiną,ko čia zyzi dar nesuprantu?

Tai susirask po mokyklos draugų kažkokioje veikloje papildomoje, kam tau tie mokyklos draugai;]] O iš kai kurių sakinių pasirodė, kad pati galėtum pašnekint kažką, o ne "neturiu iniciatyvos užkalbinti", "niekas nepriėjo pašnekinti"..

žmogų labiausiai kankina tai, prie ko jis labiausiai prisirišęs,, kiekvienas žmogus yra prie kažko smarkiai prisirišęs, dėl ko mes atėjome į šį pasaulį ir randamės jame kas prisirišęs prie draugų, kas prie mylimos merginos, kas prie tėvų - visa tai mus verčia kentėti. kuo stipresnis yra prisirišimas, tuo stipresnė yra kančia. mes sutapatiname savo gyvenimą su to žmogaus, kurį mylime ir iš dalies gyvename jau nebe savo, o mylimo žmogaus gyvenimą. o kas link draugų, tai jaunystėje aš dažniau stengdavausi bendrauti su tais klasiokais (dažnai tik todėl, kad jų niekas nekalbina) kurie kaip tik yra labiau ignoruojami. o tada kartais būna geras bajeris - tie naglesni, kurie nebendraudavo su lėtesniais, tai ir tie pradėdavo su jais bendraut

Skaiciau, ir atrode kad as buciau sia tema parasiusi. Vienintelis skirtumas - as pati "lysdavau i akis"
Turejau ir as daug draugu ir draugiu, su visais labai sutardavau, jausdavausi pats laimingiausias zmogelis pasaulyje. O ir man, kaip ir tau, jie dingo is dienos i kita, be jokio paaiskinimo, besijuokdami.
Siuo metu gyvenu Italijoje, su mano draugu ir jauciuosi ziauriai vienisa. Mama pastoviai sako, kad ir man depresija, nenoriu niekur iseiti nes zinau kad nieko gero nenuveiksiu, niekas su manimi nebendrauja, ir nesuprantu, ar problema esu as.
Taip ir planuoju grizti vel i mano tevyne, pradeti "nauja gyvenima", grizti i seima, susirasti nauju draugu ir buti normalia 20 metu mergina.
O viskas atrodo taip sunku...

tai gal jūs ekstravertė, tai ekstravertams tas draugų dingimas jaučiu išvis sunkokas..

Nenoriu blogai nuteikti, bet 14-15 ateities su dabartiniu vaikinu dar geriau neplanuok.. o šiaip, pritariu Dmx, juk nebūtini tie mokyklos draugais, užsiimk kažkokia veikla, nėra gi taip blogai.

Kiek mane priminė mokykloje ir panašiai buvo. Nors ir dabar ne ką geriau yra. Draugai tik tokie kurie prisimena kai ko nors iš manęs reikia O kitu laiku ramu kaip dykumoje.

su manim praktiskai irgi tas pats :) atsimena mane kai reikia kazko is manes,o taip tai pamirsta :)

Gal tiesiog neturit daugiau ko jiems pasiūlyt?

Autorė turėtų galvot iš pradžių, kad su bet kuo į draugystes nėra ko prasidėt, leidiesi į draugystes su žmonėmis, su kuriais tau malonu bendrauti ir neslegia drovumas ir t.t. Mokyklos draugai dažnai ties mokykla ir baigiasi, o tikri draugai visą gyvenimą lydi. Ieškot turi ne bet ko, kad tik nesijaustum vieniša, nes tai laikina, o gali ir dar blogiau baigtis, jei tarkim klasiokai labai nesupratingi, kažką sužinoję apie tave tyčiotųsi ar ką nors kita ne tokio malonaus tau. Turi nuostabią mamą, vaikiną, draugės su laiku atsiras ir negalėsi atsidžiaugt, kokios jos nuostabios, dėl to neskubėk, tokie lobiai bet kur nesimėto, reikia kantrybės

O kaip tą kantrybę išugdyti ?