Paviršutiniška laimė

Prisiminiau vieną Woody Alleno filmą.. jame buvo tokia scena, kuri labai gerai įsiminė: Woody Allenas prieina prie laimingai atrodančios poros ir klausia, ar jie iš tiesų yra tokie laimingi, kaip atrodo iš šalies? Pora atsako taip, jie iš tiesų yra be galo laimingi. Woody klausia jų, kokia yra tos laimės paslaptis.. Paslaptis paprasta, jie abu tiesiog yra tušti ir paviršutiniški žmonės, neturintys idėjų ir nelabai turintys ką nors įdomaus pasakyti..
Aišku.. tas filmas buvo komedija..ir tas dialogas turėtų būti komiškas, tačiau mane truputį liūdina tai, kiek jame yra tiesos. Ar laimingi būna tik paviršutiniškai į pasaulį žvelgiantys žmonės? Kažkodėl susidaro įspūdis, kad yra būtent taip..
Dažnai, kai būna sprendžiami svarbūs klausimai, tenka išgirsti frazę "nesigilink". Aha.. juk tikrai, kai nesigilini, gyvenimas atrodo visai neblogas. Pažįstu nemažai žmonių, kurie gyvena pagal šitą "nesigilinimo" filosofiją, ir iš tiesų - jie jaučiasi laimingi. Nors ta jų laimė "besigilinančiam" žmogui gali atrodyti tuščia, bet negi dėl to, ta laimė nėra tikra?
Ar verta gilintis? Ar laimė būna tik tokia - paviršutiniška? Ar "besigilinantis" žmogus gali būti laimingas? Kaip darot jūs?

nesupratau, kodel laimingi zmones - butinai pavirsutiniski? kazkokia nesamone... kaip tik atvirksciai zmones, budami laimingi, jau to nepastebi, neivertina...?

Man atrodo, kad laime nera pavirsutiniska. Laimingi ne tie zmones, kurie nesigilina, o tie, kurie isigiline net ir i blogus dalykus, sugeba rasti tame kazka gero...

kaip kas ką supranta...

Anti - nesakau, kad laimingi buna tik pavirsutiniski. Taciau pavirsutiniskam zmogui lengviau buti laimingam, nes jo poreikiai ir pats laimes supratimas yra kitoks, paprastesnis. Galbut kazkas galvoja, kad tureti masina yra laime. Ir to jam pakanka.

Svieta - ne visuose bloguose dalykuose galima rasti kazka gero.. Gera yra nebent pamoka, kuria gauni spresdamas iskilusia problema.

Aš esu tikra, kad juo sekliau žmogus mąsto, tuo lengviau jis jaučiasi
laimingas. Lengva ta jo laimė.
O krūvą klausimų savo galvoje turinčio žmogus laimė, žinoma, sunkesnė
sudėtingesnė.

Vieni zmones tiesiog yra linke ieskoti gero, o kiti tesugeba izvelgti bloga.

visokiu zmoniu yra, visokiu ir reikia, jei visi butume vienodi, nebutu jokiu santykiu, jokiu seimu, pats gyvenimas butu nuobodus ir neidomus....
o ir tie patys, kurie kuri tai laika mato tik bloga - ima ir pasikeicia ir tampa didziausiais optimistais ir dziuginanciais zmonemis

Aniti - besigilinantis zmogus tiesiog yra subtilesnis ir jautresnis, jis reaguoja i smulkmenas, smuklmenos jam svarbios, todel ir laime jam turi buti visapusiska. Pavirsutiniska laime.. galbut blogai issireiskiau.. is tiesu, niekada nebuvau gera rasytoja ir jau nebusiu. Bet esme tokia, kad pavirsutiniska nebutinai reikia vien materialuma. Zmones daznai buna pavirsutiniski ir santykiuose, jie nesigilina, kodel kitas taip elgiasi, kalba, ka masto ir pan. Tiesiog paskutiniu metu turiu "laimes" stebeti viena tokia pora, kuri sveciuojasi pas mus.. Visko per daug susikaupe jau, uch!

Svieta - netikiu skambiom frazem ir tiek.. Zinau, kad yra tokiu zmoniu, kurie niekada nebus patenkinti.. bet cia ne apie juos bandau rasyti.

Visiskai sutinku su Mademoiselle. "Fauste" tas pats, tik ne su laime, o su protingumu.
Sunku dabar paaiskint, bet esu isitikines, kad taip yra.
Tarkim, kad ir pavirsutiniska pora bus isimylejus iki ausu vien del to, kad vyras turi pinigu, o mergina gera figura, dailu veideli.. Ir jiems to pilnai uztenka, jie jauciasi visiskai laimingi, nes jie net neisivaizduoja kazko daugiau, o issilavinusi pora, daugiau gilinasi i dvasinius reikalus, renkasi platesni rata laisvalaikio uzsiemimams ir t.t. Suprantat tikiuosi, ka noriu pasakyt

...as irgi sutinku su Mademoiselle. Deja, taip yra. Labiausiai gaila, kad zmones, kurie nera "pavirsutiniski" turbut isvis negali buti laimingi, netgi jeigu salia yra puikus zmogus, manau visu pirma todel, kad jie ir su savim retai sutaria.

Manau čia paprasta: paviršutiniška laimė - paviršutiniškiems, gili - giliems. Daugybė santykių dramų dėlto ir kyla, kai susiduria gilus su paviršutinišku ir pamano, kad pakaks paviršutiniškų trupinių. Pavyzdys - "variacijos" tema "Pasimeciau".

Kiekvienam sava laimė.

TempusVernum, tu teisus del tu trupiniu, bet tai saviapgaule, noras pagaut ta laime, todel laikina - galu gale tokio zmogaus salia nereikes, tokia situacija slegs...

Aš ir manau, kad kiekvienas tą laimę įsivaizduoja savaip. Vieniems reikia visiškos harmonijos visame kame, ir siekia to, vien tas ėjimas link tikslo, ir žinojimas, kad jį gal pasieksi, tai suteikia savotiškos laimės, o kai pasieki, būni laimingas, bet trumpam, tada sieki vėl. Užtai ir manau, kad žmogus be norų, tikslų ir svajonių, yra tik egzistuojantis...nors kitam užtenka paprastesnių,dalykų ir būna laimingas. Tik ta laimė tokia laikina būsena, kad menkiausia smulkmena, kartais išderina visą laimės efektą. Todėl manau, kad visą laiką laimingas tik kvailys gali būti, kuriam viskas dzin Nu ir pripainiojau aš čia

"Visos zmogaus problemos kyla del nesugebejimo ramiai pasedeti kambaryje vienam." B. Pasqual. ar tai reiskia, kad zmogus bijo, bega nuo saves ir blogu minciu, nes jos stumia i depresija? as irgi neseniai svarsciau, ar adekvaciai save kasdienybeje suvokiantis zmogus gali jaustis laimingas ir patenkintas. pastebejot, kad dziugesys, katarsis laikomas paiku, tuo tarpu kai protingas liudesys, kancia - prasminga? ilgesingo, liudno zvilgsnio zmones atrodo intelektualesni. "Ji buvo fataliska moteris: net kai ji sypsojosi, rodesi liudna". ar tokiu intelektualiu, protingu zmoniu veiduose isirezes "liudesio bruozas" yra del to, kad jie geriau suvokia savo egzistencijos tragizma? nejau tokie prasti popieriai? manau, kad tai smarkiai susije su zmogaus aukstosios nervines sistemos organizacija: teigiamoms emocijoms reikia pagrindo, neigiamoms - ne. t.y. buti laimingu reikia motyvacijos, reikia stengtis, o pasiekus ta busena, jos neina paaiskinti, o ir trunka ji neilgai. tuo tarpu liudesys, negatyvas gali apimti tiesiog, per se, be pagrindo.. toks liudesys pletojasi, isipina senos nuoskaudos, nemaloni patirtis. del to toks liudesys atrodo protingas.. logiskai ispletotas, pagristas. tuo tarpu dziaugsmas pernelyg trumpas ir impulsyvus, kad ji galetum apibudinti zodziais. megaukites

O aš manau,kad mes nemokame būti laimingi.Bijome,kad laimė nusigręš nuo mūsų ir liksime įskaudinti....

Jutta, puikus pastebėjimas. nežinau, paviršutiniška aš ar daug mąstanti, bet laimės nerasiu, nes ta baimė yra daug didesnė.

Mane irgi nervina tas "nesigilink". Iškart pakvimpa paviršutiniškumu. Bet toli gražu tai nereiškia, kad tas niekad nesigilinantis žmogus yra laimingas... Jis su tokiu požiūriu tiesiog labai daug ko nežino ir labai daug ką gali prarasti, kas taip pat atneštų laimę.
O laimė, mano nuomone, priklauso kiek nuo kitų dalykų. Aš, pavyzdžiui, mėgstu gilintis į daugelį dalykų, bet pernelyg neimu į širdį. Sako, visos žmogaus ligos atsiranda nuo streso, pernelyg dažno visko ėmimo į širdį, jaudinimosi dėl kiekvieno menkniekio.
Mama man kartais pavydi mano šaltakraujiškumo. Sako "kaip tu taip gali žiūrėt ir reaguot į tą ar aną šitaip?! ". Kažkaip visada galvojau, kad man dėl to tiesiog lengviau gyvent, neprisiimant daug papildomų stresų... Gal tai beširdiškumas, bejausmiškumas? Bet yra tokių dalykų, kurie mane sujaudina iki širdies gelmių, daug labiau nei kitus žmones.