palaikymas

keista, bet pastebejau, kad nuosirdziausia palaikyma sunkiu momentu gaunu ne is artimiausiu zmoniu, o is menkai pazistamu zmoniu, mokytoju ar praeiviu gatveje. pakanka tik silto zodzio ar sypsenos, bet kazkodel pastebejau, kad bent mano aplinkoje, artimiausi zmones turi savininkiskumo jausma ir toli grazu nesutinka, kad man reikia palaikymo, mat geras budas atsiriboti, sakyti-tu protinga, pati susitvarkysi.

kartais jegu ikvepia meno kuriniai , literatura,mokanti rasti jegu savyje, filmai..

is ko jus dazniausiai jauciate palaikyma? is ko semiates stiprybes?

is saves as kietakaktis - visalaik viska zinau geriausiai, todel jei manes nieks nepalaiko,as tik sukandu dantis ir toliau irodineju savo... kaip bebutu keista,gan daznai pavyksta

Stiprybės man teikia velnioniškas užsispyrimas. Ir mokėjimas laukti. Pvz geresnių laikų.
Turiu savo mantrą, ar kaip čia pavadint - tokią savos kūrybos maldelę aukštesnėms jėgoms :-) Kai jaučiuosi blogai, kartoju ją mintyse, ji suteikia man stiprybės. Labai paprasta, bet veiksminga. :-)

Whisper minėjo, kad artimieji jai nepadeda sunkiu metu. Manyčiau, jie ir neprivalo. Žmogus turi išmokti vienas pats susitvarkyti su savimi, nes gyvenime bus akimirkų, kai niekas visame pasaulyje tavęs nesupras. Silpnieji tokiu atveju palūš, o tie, kurie išmoko susigyventi patys su savimi, išsikapstys.
Štai tokia mano niūri nuomonė.

O mane kaip tik nervina, kai visi lenda ir klausinėja "kas tau yra", "ko liūdna", "kas nutiko", tada dar labiau susinervuoju
Pirmiausia reikia laiko. Man patinka tyla, galimybė mąstyti, analizuoti, o susidėliojus mintis reikia prasiblaškyti, užsimiršti.

Mylimuke --> mane irgi nervina kai į dūšią lenda

Hmm... istoriškai, ko gero, labiausiai palaiko muzika, kadangi einu kiaurai sunkumų sienas, su niekuo nesidalindamas savais išgyvenimais

Būna, kad jei ir nesu pikta, tai ateina ir pradeda kamantinėt, o tada tai jau pasiuntu! Negi turiu visada vaikščiot išsišiepus kai durnė, kad visi matytų, jog aš nepikta

turejau minty ne paguoda siaip palaikyma, draugiskuma, gal pagarba..

Kad man ir šiaip nepatinka, kai į akis lenda, tada norisi vienatvės.

o man patinka, kai kasnors netiketai nusisypso nei guodzia, nei i akis lenda..

Vistiek niekas neišgyvens to, ką tu išgyveni taip stipriai, kaip tu pats.

tai vienas lauke-karys? visada taip maniau, bet dabar isitkinu, kad netaip ir lengva

Nelengva. Gyvenimas ir neturi būti lengvas. Stiprybė nesuteikiama, ji išsiugdoma. O vienas lauke yra karys ir dar koks

zinau, kad visi skirtingi, bet is smalsumo paklausiu per kiek laiko jus issiugdet? aisku ribos cia irgi nera, bet ar daug laiko reikejo jum ismokt isitvirtint?

mane is tu tikruju draugu palaiko vos 2 (ir abi Ievos ) o kitiem. net nzn gal nera taip svarbu. sunkiomis akimirkomis tiesiog gal zinau, kad man reikia ta iveikti, nors ir pamazu. svarbiausia (man) moketi nusiraminti, ir i viska ziuret salta galva..

Stiprybės aš dar iki šiol mokausi...Kuo daugiau mano gyvenime kliučių ir nesekmių,tuo labiau aš grūdinuosi [auginuosi storą odą]...O palaikymas kartais labai svarbus...Aišku per daug geriau į dūšę nelįsti,bet brangūs žmonės turi žinoti,kad sunkiuose situacijose aš juos palaikysiu,bent jau morališkai...Taip pat gera žinoti,kad ir mane yra palaikančių.

Nuostabi seima, kuri visada be isimciu palaiko sunkiausiu momentu.

Šitie metai mane daug ko išmokė, nes buvo beprotiškai sunkūs ( neveltui kiaulės, vienos kiaulystės vyko). Sunku patikėti, kokia buvau pernai ir kokia dabar...

is tikro - kalti metai. ziauriai sunkus. gal greit viskas pasitaisys, metai baigias...

Šiuo metu mane geriausiai palaiko raminamieji... Kitu atveju tikriausiai išsikraustyčiau iš proto