nuo meiles iki neapykantos tik vienas zingsnis

Mieli Forumieciai,

Tikiu, jog kiekvienam is jusu yra teke girdeti toki posaki:

"nuo meiles iki neapykantos tik vienas zingsnis"

Noreciau pasiulyti apsvarstyti shi teigini tokiais pjuviais:

- ilgalaikiuose santykiuose kas lemia meiles mirti?
- ar visada po meiles mirties gimsta neapykanta?
- ar galima uzgniaushti savyje kylancia neapykanta?
- ar imanoma nuzudyti neapykanta ir priversti sugryzti meile?
- o gal neapykantos visai nera, o tai paprasciausias gailestis sau ir baime del neishvengiamo ex-mylimojo praradimo

Pasidalinkite savo mintymis, o ypac vertingi butu jusu patirti ishgyvenimai!

- manau meiles mirti lemia rutina. galbut kazkokie impulsai is isores, kai atsiranda tarp zmoniu kazkas kitas, suteikiantis astresniu pojuciu (bet tu pojuciu ieskoma taip pat del rutinos). tikriausiai dar yra atveju kai vienas kita "daknisa", kai nebegali tverti kokiu nors vienas kito savybiu.
- manau jei meile abejose sirdyse mirsta kartu, neapykantos visai neturetu likti. priesingai, turetu likti tik silti praleisto laiko prisiminimai. kai vienas tebemyli, o kitas nebemyli tada mylincioje sirdyje gali atsirasti pykcio del neteseto pazado visada buti kartu, del atsiradusios vienatves. ilgainiui isblesta tas piktumas, praeina... bet jei po meiles mirties seka dramatiskos skyrybos su vaiku ir daiktu dalinimu pusiau, tada gali atsirasti ir daug neapykantos...
- uzsiimantys dvasine praktika mano kad ne tik reikia neleisti neapykantai prasiversti ar uzpilti ja ant kito zmogaus, o butina ja transformuoti i silta jausma (mazdaug nesidrabstau meslu, geriau is jo isauginsiu geles).
- jei abu nori santykius visada galima taisyti, taip pat ir vel pamilti.
- sutinku, kad taip daznai buna. bet buna ir neapykantos del issiskyrimo pasekmiu.

tiek pradziai.

ilgalaikiuose santykiuose meiles mirti lemia : meiles nebuvimas nuo pat pradziu,aklas kito zmogaus matymas.

po TIKROS meiles mirties (tikra meile nemirsta),negali gimti neapykanta,nes mylintis zmogus bet kokiu atveju mylimajam linkes tik laimes....cia dar noriu iterpti viena fraze "draugas-tai zmogus,kuris apie jus zino viska ir nepaisant to,jus jam visvien patinkate"....

neapykanta kyla is nusivilimo,nepasitenkinimo,skausmo,neissipildziusiu vilciu,svajoniu,noru....kitaip tariant,is egoistiniu paskatu....suvokus tai,jog kitas zmogus mums nieko neprivalo duoti,o mus niekas neprivartavo,neapykantai vietos nelieka...

neapykanta yra tas pats jausmas zmogui,kaip ir mewile i aistra...kol yra kazkoks jausmas kitam zmogui,tol imanoma viska....kai ateinba abejingumas,tuomet nebelireka nieko...o pati meile gimsta is kito zmogaus poelgiu,zodziu,jausmu mums...taigi,pakeistus kazka,meile gali,kaip zuti,taip ir atgimti...

neapykanta egzistuoja ir tai norkmali pirma reakcija "likus ant ledo"....ja isgyventi ir isjausti yra taip pat normalu,kaip ir myleti....ir sitas jausmas,kai ir visi kiti,yra butini zmogui ir reikia leisti sau juos isjausti...

manau kad nejausti po issiskyrimo piktumo, zmogus turi buti labai auksto dvasiniolygio. dazniausiai tas piktumas uzgozia ta - jei myli, turi linketi tik gera.

Nutolimas, mazai bendru reikalu, pasinerimas i darbus, nuovargis, pinigai...



Ne. Kartais nelieka nieko.



Galima. Bet reik moketi valdyti savo emocijas, kas, zinia, ne visiems sekasi



Neapykanta galima nuslopinti, nuzudyti, uzgniauzti, bet ar meile grazinti? Giliai abejociau.. Jei jau praejo, tai praejo. O jei grizo - vadinasi, ir nebuvo dingusi.



Kad gal ir yra. Isivaizduoju, kad neapykanta atsiranda ne del to, kad prarandi mylimaji, o del to, kaip jis elgiasi budamas su tavim. Ar kazkoks vienas ivykis, ar visa laika matomas elgesio bruozas, kazkas tokio sukelia neapykanta. O mylintis zmogus jautriau reaguoja i tai, kas ji skaudina, del to ir tas atstumas tarp meiles ir neapykantos toks nedidelis.

Meile dazniausiai zudo rutina, ji ne visad virsta neapykanta, bet jei taip ivyksta, nekenciama su tokiu ikarsciu ,kad meile nebesugrizta. Uzgniauzt neapykanta? Laikinai taip, bet veliau ji prasiverzia su viska griaunancia jega.Tik kad labai daznai meile vadinamas paprastas susizavejimas ,o pyktis -neapykanta, tada daug kas kitaip ir meile gryzta, ir baime del neissipildziusiu vilciu kankina. O jei jausmai tikri, neapkest mylimo zmogaus pradesi tik tada kai jis tau i dusia kojas issivalo. Tada meile negryzta, labai jau skauda...

-Be abejo dazniausiai meiles mirti lemia rutina, bet dar ja lemti gali laikas, isdavyste ir pan. Isdavyste turbut sunkiausiai uzmusa meile, bet gali uzmusti, ypac jei isduodama ne viena karta.

-Ne. Tikrai ne visada. Ta galiu ir is gyvenimiskos patirties pasakyt.

-Uzgniauzti kuriam laikui galima, bet tai jos visiskai nepanaikins. Manau tai beprasmiska, jei jau jauti zmogui neapykanta, vadinasi nebereikalo, kam tada ja uzgniauzti?

-Viskas imanoma, bet sunkiai pasiekiama. Tiesa sakant, kai buvau jaunas ir kvailas, bandziau tai padaryti. Deja, nepavyko ir patariu daugiau niekam to nedaryti. Tik sugaisau laika ir praradau nervu.

-Neapykanta egzistuoja, ne visais atvejais zinoma, bet egzistuoja. Kadangi domina patirti isgyvenimai, tai galiu pasakyti, jog neapykanta labai susijus su pavydu, juodu pavydu.

1. Daugybė veiksnių, kurie gali formuotis daugybę metų.
2. Tikrai ne. Gali būti ir šaltas abejingumas, ir nuoširdi draugystė.
3. To nereikia daryti, nes ji prasiverš kaip vulkanas.
4. Kam to reikia?
5. Galbūt gailestis sau, galbūt noras kaltinti kitus, tik ne save.

o as bandau uzgniauzti, nes atleist dar nesugebu. Nemoku.

žinau tik, kad neapykanta gali būti, kol yra jausmai..kitu atveju, kaip sakė mylimukė, arba tampi abejingas tam žmogui, arba palaikai draugiškus santykius..ir meilė miršta dėl pačių įvairiausių ir net neįtikimiausių priežasčių..Ragany, nieko negniaužk..natūralu pykti, jei žmogus įskaudino, su laiku savaime dings pyktis ir skausmas

tai as ir laukiu tos dienos, kai man bus visiskai dzin, man nekesti, vos ne tas pats , kaip myleti. O myleti nenoriu. Noriu atleisti, ir nejausti nieko. Nemoku kol kas.

tokia diena ateis, kai užgis žaizdos, o tam, kaip žinia, reikia laiko..kuo labiau mylėjai ir kuo labiau įskaudino, tuo daugiau laiko reikia..vieną dieną myli, esi mylima, o paskui tik op..ir apsiverčia viskas..žemė iš po kojų išslysta..žmonės mane gąsdina..tie santykiai tokie nenuspėjami, bet sunku būtų visą gyvenimą praleisti vienam uždara širdimi..

Butent del to supratau, kad negalima visos saves atiduot vienam zmogui. Dabar moku uz tai, nes dar skauda.

save visa galima ir butina atiduoti...nes kitaip niekada negalesi tureti pilnu,atviru,artimu santykiu...su niekuo...tik,galbut,reikia tokius dalykus priimti,kaip pamokas ir neskubeti saves dalinti....

Savęs niekam negalima atiduoti. Kitaip vieną dieną gali likti visiškai tuščia.
Savimi būtina dalintis. Taip turtėjama. Nuolat.

pritariu, Voviurka, kad būtina dalintis savimi..kad kartą, du ar net tris įskaudino, nereiškia, kad ir ketvirtą kartą taip nutiks..bet reikia leisti sau mylėti ir būti mylima, negalvojant apie praeitį

Taip, praeitis turi likti praeitimi.
Dabartis bus tokia, kokią mes patys ją sukursime. Ne praeitis kuria dabartį,
o mes.

kaip bebutu, pareities ivykiai, nesvarbu kokie bebutu, itakoja ateiti. kad ir mokymasis is klaidu. O saves viso vienam mylimam zmogui negalima atiduot, nes tada tikrai, gali suprast, kad esi tuscias, juk mylimas zmogus, jis taip pat yra zmogus, ir jei siandien jis yra, ryt gali jo nebebuti. Negalima jo padaryt visu savo gyvenimu.

deja, kartais neina mylėt mažiau, negu myli

Mylet maziau nereikia, bet nereikia ir pamirsti, kad aplink mus taip pat dar yra kitu zmoniu.