Mergina prisipažįsta apie meilę pirmoji

Kaip vertinate tas paneles, kurios pirmos prisipažįsta vaikinui, kad myli?
Ką turėtų sakyti, kad sužavėtų vaikiną, o ne išgąsdintų? :)

Siaubas, kaip ji isdryso, cia vyru privilegija

Kuo paprasčiau, tuo geriau. Be intrigų, žaidimų ir kvailų kikenimų. Kad tik meilės objektas to prisipažinimo būtų vertas

Nezinomi viespaties keliai, bet jus moterys gerokai ji aplenket, o kam prisipazint meile jei objektas to nevertas ?

Ammm, tai tiesiog "aš tave myliu" ir viskas? :D

Na, dar biškį įžangėlę gali padaryt, kad nebūtų visiškai random

Kad ir kaip šiuolaikiškai žiūrėčiau į santykius, bet meilėj prisipažint pirmas ir pasipiršt turi vyras ir TIK vyras.

Matai, anom meilė kartais stogą taip nuneša, kad... Liubov zla- poliubiš i kozla

na aš pirmoji prisipažinau o jis tada patylėjo bet buvo labai laimingas. po mėnesio irgi prisipažino. tiesiog pagalvojau, kodėl turiu laukti, kol jis pasakys tuos žodžius, jei aš tą jausmą jau jutau todėl ir pasakiau ir kantriai laukiau kol ir jis tą jaumą pajaus. gražu

Realiai tai nieko blogo nėra, jeigu mergina pirma pasako ką jaučia, bet pagal viską vaikinas turėtų pirmas žengti tą žingsnį.

Manau, kad kol prisipažinimas meilėje yra prilyginamas vos ne nusižeminimui, tai ir didžiausios problemos atsirada - vienas nedrįsta, kitas irgi nedrįsta, nes be atsako bus didžiausia gėda, moteris mano, kad turi pirma pasakyti vyras, vyras mano, kad apie jausmus vyras neturi kalbėti, gaunasi lyg žaidimas "tik ne aš", nes visi nori išlipti iš balos sausi. Tačiau jei į meilę pažvelgsi neutraliai, tai viskas pasirodys lengviau. Tada visai nesvarbu, kas prisipažįsta. Kas pajunta tai grynai ir tikrai, tegul ir pasako tuo momentu, nelaukdamas, kol natūralų bendraimą, natūralius jausmus sukaustys baimė. Tegul tai būna lengva, be spaudimo, be gėdos, be jokių povandeninių vandenų. Tiesiog myliu ir tiek, nereikalaujant nieko atgal ir nepatiesiant savęs po kojom. Meilė yra potencija ir jėga, o ne jausmas, kurio reiktų gėdytis ar dėl kurio nuleisti akis. Jei gali mylėti - tai savaime šaunu. Manau, prisipažinti ir derėtų su tokia emocija, kaip pasakytum, jog myli ką kitą, nuo ko nereiktų dangstytis garantijos abipusiškumui skydu, pvz., myliu vaiką, myliu savo gimtąjį miestą, myliu žemę ir pan. O jeigu pasakai be kažkokio spaudimo, laukimo, tiesiog neutraliai, bet tai vis tiek žmogų išgąsdina - tai irgi, matyt, žmogus su savomis problemomis, perdėtu rūpesčiu, kad nesugebės atsakyti tuo pačiu. Nederėtų tada graužti nagų, kad veltui prasižiojai. Tada tiesiog yra kaip yra - nepaisant to, ar prasižiojai ar ne, tas vyras tiesiog baiminasi tavo (gal ir savo) jausmų, negali atsakyti tuo pačiu, ir situacijos išsiaiškinimas tik paspartina reikalų vystymąsi, o ne juos gadina.

Norėčiau paaiškinti situaciją. Esu įsimylėjus savo klasioką ir kadangi dabar vasara,tai bus puiki proga pamiršt jį. Bet jis aišku man rašys, skambins, siūlys susitikt. Bet jam visad būsiu draugė. Todėl nusprendžiau pasakyti jam ką jaučiu ir tai įvardinti kajp priežastį kodėl negalim bendraut. Ir man pačiai palengvės. Tik galvoju kaip jo neišgąsdint, nes jam tai bus netikėta.

Kažkaip per daug sudėtinga: ir myli, ir negalima bendrauti, ir pamiršti nori. Manau, geriausia tiesiog pačiai išsiaiškinti savyje, paskui nuoširdžiai, lakoniškai, tvirtai ir paprastai paaiškinti savo draugui situaciją, o tada abu ir priimsit sprendimus. Svarbu pačiai sau nemeluoti ir neteigti priešingai nei nori, kad vaikinas elgtųsi. Pvz., nelabai protinga būtų sakyti "nerašyk man, nesiūlyk susitikti", bet slapčia viltis, kad draugas kaip tik ims labiau skambinti bei pradės žiūrėti ne tik kaip į draugę. Kitas dalykas, esate jauni, kai dar tik mokotės bendravimo, tai nereikia nusivilti, jei kažkas nepavyks, jei vaikinas pasijaus nejaukiai ar pačiai teks paraudonuoti. Viskas vis tiek gerai ir tame gyvenimo žavesys.

tai aišku ne, dar spyris į pakinklius

Ir kodėl gi?

Taip galima tada ir pražilt belaukiant (čia apie prisipažinimą). Toli gražu ne visi drąsūs atskleist jausmus. Juk tuomet žmogus tampa labiau pažeidžiamas, nenori būti atstumtas, todėl ir tyli. Taip kad nėr skirtumo, kas prisipažins. Matomai, kas drąsesnis

Kitavertus, o kam tas prisipažinimas, jeigu iš žmogaus elgesio matosi, kad myli?

mėnesio ? na turbūt arba jau gėrė dieną/naktį, arba labai dvejojo, arba labai jau drovus pasitaikė

tokie laikai matyt užėjo, visi skuba, lekia

Galit pradeti snekedami apie laika kiek jus vienas kita pazistami (jau pajus kad nori su juo daugiau negu draugais buti ir is veido pamatysi ar jis taip pat) ir paskui is nieko koki : "Noriu buti mama cia ir dabar".