Meluojantis gyvūnas

Atrodo, kad reklamos, viešųjų ryšių ir apskritai psi-technologijų laikais melas tapo norma: geriausias alus pasaulyje; tu gali; apie viską pagalvota; pasiryžę dirbti Jums; ekonomika auga; esu susirūpinęs; NT kainos kils/kris; dėl padėties kalta Rusija, Apollo 11 įgula, Betty Boop, Egipto piramidės (= visi, išskyrus Vyriausybę).

Vis dėlto mane domina ne banalus propagandinis triukšmas, o kiek gilesnis klausimas: ar melas nėra žmogiškosios prigimties dalis, psichikos principas?

Juk meluojame netgi sau patiems. Pvz., diskusijoje galime "nepastebėti" vertingo argumento vien todėl, kad pamatėme savo išsilavinimo spragą; juokiamės iš menkutės gramatinės ar loginės klaidos dėl to, kad žmogus gražesnis, populiaresnis ar pan. Dažnai šis žaidimas būna neįsisąmonintas, netgi galima būtų sakyti, natūralus, tad papildydamas pagrindinį klausimą, teiraujuos:

*Ar maskuodami tikrąją dalykų padėtį tesiekiame dvasinės pusiausvyros ir ar tikrai "tiesa žiauri"?
*Ar Dievas ne per griežtas mums, nabagėliams, su savo "Nemeluok!", o gal maniesiems atvejams šis Dekalogo punktas negalioja?
*Kokia apskritai komunikacijos galimybė/prasmė?

Kalbėdamas apie "melą sau" neketinau moralizuoti, be to, turėjau galvoje labai platų žmogaus veiklos spektrą, ne vien pavydą (aukščiau pateikti pvz. buvo būtent apie tai, gal todėl susidarė kiek neišbaigtas, neaiškus paveikslas). Melas sau gali pasireikšti tam tikrais realybės pagražinimais, įsikalbėjimais, viltimi ir, žinoma, kvailų poelgių racionalizavimu. O gal mano paties pateikti standartai yra kiek per griežti ir situaciją dramatizuoju? Bet juk tos pačios reklamos poveikis remiasi mūsų nesąmoninga saviapgaule: jei mąstytume daugiau, tai kur kas rečiau pakliūtume į kitų spendžiamus spąstus, ar ne?

Sąmoningai ir aš sau nemeluoju, bet dažnokai esu linkęs iškreipti faktus, pritempti prie susidaryto paveikslo, nors kritiškai pažvelgęs pamatau visai kitą situaciją.



Kokiu būdu "ne visada teisinga"?

Man tai patinka keli melai labiausiai:

- Gyvenimas turi prasmę.
- Mes Žmones, ne gyvūnai, turime aukštus siekius.
- Seksas yra dvasinis dalykas.
- Aš visada myliuosi tik mylėdamas.

Kai kaktomuša susiduriame su dalykais, kurie nėra tokie paprasti paaiškinti, regis - nori nenori - tenka meluoti. Koks tas melas bus, priklauso nuo mūsų pačių. Ko gero, dažnokai suveikia savisauga. Juk šimtus kartų pastebėjom, kad tikslų pasiekia neabejojantys, tikintys savimi, optimistai - ir jie, žinoma, bus melagiai, nes viską teigia palankiai sau. Nors, žinoma, ir pesimistas, ir visi kiti, godžiai puolantys vertinti savimi. Ieškoti sau paaiškinimo ir viską aiškinti savimi - ko gero, sunkoka rasti kitą kelią, tik gal skiriasi mastas. Neteigdamas negalėtum žengti nė žingsnio, pasakyti nė žodžio. Gal ne veltui tikrai nemažai poetų, literatų pasaulį lygino su sapnu - kaip su paties pasąmoningai kuriama iliuzija.

gal truputi ir persiziurejau vieno serialo, bet tikrai "everybody lies"...

Nemeluojanciu nera ir negaletu buti. Tik klausimas tame, kiek toli galima nueiti? Ir ko zmogus negali tik padaryti vardan kazkokio tikslo, statuso ar padeties? Pavyzdziui, bandant pateikti save geraja prasme, bandant parodyti save kazkuo pranesniu/ia, tenka griebtis visuotinai priimtinu stereotipu. Jei visi kartoja, kad privalu tai ir tai pasiekt, vienaip ar kitaip elgtis, nesamoningai link to judame, arba sau bandome iteigt, kad atitinkame kazkokius kriterijus - tuomet tai melas sau (na nebutinai toks tiesmukiskas, kartais tai tik isikalbejimas, aliuzija i reikiamybe). Yra ir kitas kelias - teigt, kad esu kazkuo isskirtinis/e, ne toks/ia kaip kiti, bet... Man atrodo, kad daznai tai yra tas pats, tik tiek kad kartais tai netgi lengviau, su nihilistisku prieskokiu viska paneigiant paskelbti save "unikaliu/ia". Tik idomu, kiek tame tiesos? Bandydami padaryti ispudi, meluojame ir kitiems, nes siais laikais nera sudetinga rasti informacijos ir ja vadovautis, kad butu iteisinta tam tikra padetis, pirmasis ar ilgalaikis ispudis ir pan. Kartais netgi privalu atitikti tam tikroms taisyklems. O kiek kuriam tai priimtina - visai kas kita.

Kartais meluojame visi, todėl teigti, kad aš niekada nemeluoju būtų melas. Nors sąmoningai stengiuosi tai daryti kuo rečiau. Dažniausia melo forma, su kuria aš susiduriu, čia berods dar nepaminėta - tiesos nutylėjimas. Ar moralu žmogui pasakyti tiesą, pavyzdžiui, kad jis atrodo baisiai ir turi kokį nors šlykštų charakterio bruožą ir taip sugriauti jo pasitikėjimą savimi? Nemanau. Todėl kartais melas moralesnis už tiesą.

Motto,

jei tas zmogus artimas biciulis, nemoralu nutyleti, kad jis atrodo baisiai ar elgiasi nepriimtinai. Tiesa, turetu buti apsirinkta atitinkamai forma, tokiai tiesai atskleisti. Bet aisku, dabar gi madinga buti trumparegiu ir nieko daugiau, apart saves, nepastebet

O man kyla klausimas: koks jūsų reikalas, kaip kas atrodo, kas jūs tokie, kad spręstumėt apie jo bruožus? Tokie teisuoliai tai tiesiog prašyte prašosi iškabinti nors mažutytį mėsos gabaliuką. Jaučiasi žiną... neklystantys... Brrr.... atsiprašau, kad ne į temą.

Joyce,

teisti ir issakyti nuomone pastabos forma - ne tas pats. Paciam zmogui, isgirdusiam pastaba, spresti, svarbu jam tai ar ne. As asmeniskai niekada nesupykciau, jei man tarkim sesuo pasakytu - "zinai, o sita suknele tau visai netinka ir atrodai ne i tema" vietoj to, kad sypsodamasi linkciotu.

neisaukleta, tai kad būtent - ne tas pats. Šiuokart man "tu šlykštus", "tavo elgesys klaidingas" atrodo nuosprendis, o ne nuomonės išsakymas.

Joyce, jei pakeltas tonas, kurio zmogus net nepastebi gali buti vadinamas taktu ir nereikalauja jokiu pastabu, tada taip, galima tai vadinti begaline zmogaus laisve elgtis kaip jam atrodo gerai ir aplinkiniu pastabas laikyti nuosprendziu.
Zmogus gyvena tarp zmoniu ir ne vienam nera paslaptis, kad egzistuoja nekorektiskas elgesys, kaip ir tai, jog kai kurie tokio savo elgesio net nepastebi.

p.s. tai tik vienas is pavyzdziu, kodel as manau, kad issakyti pastaba ir teisti yra visiskai skirtingos savokos.

neisaukleta, taip, tam tikrus dalykus įformina visokie kodeksai, ir čia tegul kalba jie - ir dažniausiai tokie dalykai nė nekvestionuojami, o normaliai atmetami. Gyvenimas juk ne darbo vakarėliai, ne teismo salė, ne restoranai, nors, aišku, ir ten pasitaiko, kad rodoma "niu niu niu" ar daroma "gėda pelėda". Bet pvz., aš restorane nemačiau sisiojančio į uzboną vyro ar moters pasikėlusios savo juodą mažą suknutę ir rodančios savo pū... Ir tikiu, kad tokie išskirtiniai atvejai jau sukelia reakciją ar bent jau pastabos nustoja galiojančios. Dažnesni, man regis, visokių landūnų atvejai asmeninėse erdvėse: kai primetamas skonis, požiūris, vertybės, kai vietoj "aš elgčiausi kitaip" kerta į nugarą "tu neteisus" ar vietoj "aš nedrįsčiau" būna "to negalima". Esu pašiurpusi, kaip žmonės žino, kuo kitam būti ir kaip elgtis. Atsiprašau už savo emocionalumą ir temos nukreipimą, bet jau moralistų ir teisuolių žiauriai nekenčiu.

manau, kad gyventi be melo tiesiog neįmanoma, tačiau reikia skirti apie kokį melą kalbam..kaip Joyce sako, kas per teisuoliai, kad mano turintys teisę rėžt SAVO tiesą, kai kitiems jos nereikia, kai ta tiesa tiesiog ne laiku ir ne vietoj, gali tik įskaudint, supykdyt..pvz kurtieji neišmoksta socialinio melo, maži vaikai irgi dar nemoka meluot..rėžia viską, ką galvoja..kurtiesiems tai įprasta, nes tas žiaurumas vienas su kitu lyg ir įprastas, nežeidžiantis..tačiau mums? mes augdami greitai patys išmokstame nutylėti tai, kas galėtų sukelt neigiamą reakciją..prisimenu filmą "melagi melagi" su Jim Carrey kaip geriausią pavyzdį, kas nutiktų, jei negalėtumėm meluot..jei kam taip norisi, imkit ir uždrauskit ištart nors vieną melagingą žodį ar nutylėt tam tikrus dalykus, pažiūrėčiau, kiek ilgai norėtumėt būti tokie teisingi..ir visai kas kita, kai meluojama, norint pakenkti, apgauti, nuslėpti niekšybes..tokio melo nepateisinu ir tikiu, kad yla visad iš maišo išlenda

Joyce, su patirtim atsiranda ir tolerancija - cia truputi is kitos operos tad ir piktintis nera cia ko, skirtinga kalbejimo maniera tarkim vat taip ir gyvenime, labai jau lengva nuteist ir apsaukt moralistu ar teisuoliu - o cia ka, ne tas pats vieno zmogaus, teisejo vaidmenyje, teismas? pataisyk, jei klystu.

neisaukleta, leiskit pasitaisyti, atsiprašiau TIK už emocionalumą ir nukreipimą ne ten, kur reikia.

man tiesiog tai panaseja i argumentus metomus is kitos barikadu puses. kartais ir tas teisuolio vaidmuo nulemtas tokio paties emocionalumo, desperacijos ir etc. tik vat esme tai ta pati

p.s. man asmeniskai vienodai rodo abiejos pozicijos, as jau pati atsirinksiu, kas kuriuo atveju man tinka ir kompleksiskai i tai pasiziuresiu, bet, sorry, negalejau praleist pro pirstus tokios dvigubos morales - kaip kad iprasta spekuliatyviai issireiksti

o kas svarbiausia, mano pasisakymuose buvo kalbama apie sveika kritika, issakyta pastabu forma, o tai dar ne vienam nepakenke

Grįžtant prie temos, tai man įdomus klausimas: ar šioje srityje nežinojimas apsaugo nuo bausmės? Bet kurio mūsų, ne tik mažas žingsnis, veiksmas, bet ir iš esmės visas gyvenimas gali būti melas. Ko gero, sunkiausia, kai jau į pabaigą supranti, kad nusiorientavai, kad tavo ėjimas tiesos link tebuvo savęs įtikinėjimas, tebuvo noras, kad tai būtų tiesa. Tai nežinau... iš pagarbos tiesai, aišku, norėtųsi tai sužinoti - kad savo matyme, savęs kūrime, savo pasaulio statyme tu nebuvai teisus, bet, kita vertus, nu ir nafik.. 3 min., liko ir šitas žinojimas - nespėsi nė tušinuko pasiimt. Nors gal tokia ir bausmė.

neisaukleta, neįmanoma toleruoti netolerantiškumo. Labai prieštaringai skamba, bet taip jau yra. Nežinau, gal kažkokiam aukštam lygmenyje galima.

P. S. o pirma pastaba tai net ne tau skirta buvo, ginčijausi su Apchi (už "jei jis atrodo baisiai - negerbia kitų" /čia prisimenu, kai buvo viena liga dėl kurios labai neestetiškai kokią savaitę-dvi atrodžiau, nu bliamba, visos LT negerbiau/ ir Motto, su tuo tai kirsiuosi iki grabo lentos...

Viskas susiveda i atsakomybe. Samoningi ar nesamoningi poelgiai, issikelti tikslai ir pan. Suvokimas, kad buvo einama ne ta kryptim, kazkas padaryta ar nepadaryta matyt labiausiai ir kerta per atsakomybes jausma, kuris ir pasireiskia kaip savigrauza. Silpnesnieji kalte suvercia kitiems. Tokia ir bausme, matyt, ziauriausia.
Bet velgi, matyt, visa gyvenima imanoma save apgaudinet ir bandyt pateisint. Kartais toks melas labai patogus. Kartais ir kitu melas tampa priimtinu, kad nereiktu ant peciu nest atsiradusios atsakomybes. Tad siuo atveju... Krypti renkames patys ir sveikiausia butu nebijot kartais jos keist

Joyce,

o as cia tiesiog kartais epizodiskai smeksteliu, kai filosofine nuotaika kankint pradeda, tad... nelabai man iseina susekt idomiausiu diskusiju, nors tikrai zinau ir pastebejau, kad gali tikras pozicinis apsikapojimas gautis. O ko ir benoret sprendziant tokius abstrakcius ir kaip as sakau "tik svarstytinus" dalykus.