Meilė ir atsakomybė?

ar tai vienoda? ir kuo tai skiriasi nuo tarkim musu seneliu laiku ?

Tada oras buvo švaresnis, o seksas purvinesnis.
Dabar atvirkščiai

:DDDDD

Pirma kas šauna į galvą tai skyrybos, to iš vis nebuvo praktiškai ir teisingai, nėr čia ko, išskyrus smurto ir pan. atvejus. Plati tema čia, vertybės visai kitos buvo, daug kuklesnės merginos, kūno tiek nedemostruodavo ir t.t. ir t.t.

Uz zmogu gali jausti tik atsakomybe , o kitam gali jausti meile ir atsakomybe . Tai labai , labai skirtingi jausmai .

O kaip apie bernus? Jei tik merginos buvo kuklesnes tai ka kaimo bernai darydavo? I sienas bruzindavo, ar ten tas aveles beganydami ....

Nezinau, as myliu ir jauciuosi atsakinga uz mus, kad jam nieko netruktu, kad butu laimingas ir pan... Tuo ir panasu

Aišku tik viena mylėti ir jaustis mylimam buvo ir anksčiau ir dabar tas noras išlikęs...

ooo, sveikinu :D

Mano nuomone, tai skiriasi dabartinių žmonių mąstymas, kad va seniau susituoki nu ir būsi visą gyvenimą, o dabar kaip ir seniau kažkiek pagyvenę, susituokia, bet mato po 5-10 gal kažkas netaip ir stato savo stiklo šalį iš naujo žmonės, o vat senesni ne.. (bent jau kiek iš visokių pažįstamų/giminių vyresniu kas tais laikais susituokė visi ir gyveno sau gražiai dviese, arba bent jau išsiskyrė nebesiryžo statyti savo gyvenimo iš naujo)

Snieguole, būtum tikra šaunuolė, jei cituodama ištrintum tarpelius tarp visų eilučių.

na, vaidai, neistikimybe ir barniai visais laikais budavo, tiesiog niekas to nekeldavo i viesuma vardan kaimo bendruomenes pasmerkimo. be to, moterys buvo tvirtai supanciota su vyru materialine prasme. dabar moterys savarankiskesnes ir pajegios islaikyti save

Nepasakyčiau, kad imponuoja seni laikai "be skyrybų" - juk nesiskyrimas nereiškia darnos. Meilės kultūra skiriasi, ir bent jau man priimtinesnis laisvos, o ne pareiga ir lemtimi paremtos meilės supratimas.

Joyce,o as manau,kad atsakomybe turi buti visame kame.Dirbant,mylint,gyvenant.Taip pat ir pareiga.

aš ieškočiau viduriuko - nepriimtina tiek "be skyrybų", nors partneris seniai tapęs kraugeriu, varančiu į kapus.. bet nepriimtina ir šiuolaikinė laisvė.. santuoka kaip ir neteko savo prasmės.. nebesistengiama pergyvent santuokos krizių, nebekovojama, nebesistengiama dėl šeimos, truputį kas ir skiriasi.. to neturėtų būti.. jau geriau tegu gyvena visi susimetę, su savo nenoru įsipareigoti, neapsisprendimu, ar šalia tinkamas žmogus, negu, kad tuokiasi iš euforijos, dėl antros pusės spaudimo, nėštumo, galimybės pabaliavoti ar pan.. išsiskyrimas turėtų būti kraštutiniu atveju, kai jau nėra kitos išeities, nes kas iš tos priesaikos tuomet

Ta "pareiga" ne "turi būti", bet natūraliai atsiranda, o jei ne, jeigu tai kažkas priverstinio, man tikrai ne prie širdies. Todėl man ir neatrodo, kad buvimas "iš pareigos" kilnus... žmogus turi būti laimingas, elgtis taip, kaip trokšta jo protas ir širdis, nes kitaip tai atsiliepia ligomis, stresu, depresija.

Niekada nesuvoksiu, kodėl laisvė suvokiama kaip negatyvus dalykas arba kaip kažkoks paviršutiniškumas ar chaosas (panašiai kaip "nuotykiai" - kažkodėl laikoma, kad tai kažkas, kas vyksta "iki santuokos"). Aš sieju kiek kitaip. Kas man patinka šiuolaikinėje meilės kultūroje (tik ne masiniame jos produkte, ką matome per TV): pasirinkimo, apsisprendimo, elgesio vienas su kitu laisvė, plati santykių tipų gama, jausmas, kad gali būti taip ir anaip, bet tu pasirenki individualiai, maža aplinkos įtaka, iš to kylantis meilės intymumas... ir man tikrai labai patinka, kad žmonės būna kartu iš meilės, o ne "dėl reikalo", būna kartu, kad dviese vis dėlto geriau, būna kartu, nors gali išeiti, ir nespaudžiami kažkokių institucijų (nors pamažu Lietuvoje tai daroma) ar visuomenės tradicijų. Nenusiteikusi aš šiandien poetiškai, bet kalbėdama apie laisvę kalbėjau apie šią sritį, o ne paviršutiniškus įsimylėjimus kas kelis mėnesius, keliant savo "kraujuojančias širdis" ant tribūnos.

"Natūraliai" žmogus nevisuomet pasirenka tai, kas yra gera. Pati kultūra yra labai nenatūralus dalykas. Natūralu yra miegoti, valgyti, daugintis, siekti maisto, šilumos ir geros kompanijos. Bet savianalizė, kovojimas dėl jausmų, atsakomybė ir aukojimąsis yra visiškai nenatūralūs dalykai, kurių reikia mokytis.

O tam, kad žmogus išmoktų puoselėti bendrystę, iš pradžių jis turi įsisąmoninti, kad ta bendrystė ir meilės pastovumas yra savaime vertingi, svarbūs. Žmogus turi tikėti šių dalykų svarbumu, kad išmoktų būti kartu su kitu žmogumi ir įsipareigoti jam. "Natūraliai", neturint įsitikinimo, kad įsipareigojimas yra ko nors vertas, joks įsipareigojimas neatsiranda.