Lietuva - drąsi šalis?

2009-aisiais Lietuvos tūkstantmetis, Dainų šventė. Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine. Ilgai buvo renkamas ir svarstomas Lietuvos įvaizdis. Buvo nuspręsta, kad Lietuva - drąsi šalis. Žinoma, intelektualai iš karto paprieštaravo: kaip galima apie save taip sakyti ir ar yra tam pagrindas? Juk kai pažiūri, vienos okupacijos... Ką manote apie tai? Kokius drąsos pavyzdžius pateiksime pasauliui?

jokiu ;DDD

Gal ir yra tokiu,bet tik keli...O ju tikrai nepakanka...

Kalantos susideginimas.

nedrasi cia salis. nu ziurint kuria prasme, aisku mes pirmaujame kaip saivizudziai, zudikai ir etc, bet kam tai yra drasa???

Nemanau, kad lietuviams tinka šitas "letuva - drąsi šalis" įvaizdis. Ar tikrai jau mes tokie drąsūs? Manau tas lietuvių drąsos įrodymas yra tik praeities istoriniai faktai, todėl teisingiau būtų sakyti "lietuva buvo drąsi šalis".
Kas dabar liko iš to mūsų drąsumo? Tik bambam, skundžiamės gyvenimu, žudomės, žudom kaimynus, keikiam valdžią, bet ar ką nors patys darome? Ne. tai kur čia ta drąsa?
Sugalvojau naują koncepciją
"Lietuva - bambeklių šalis"

Neesam mes drąsus, mėgstam vertinti kitus, bet į save neatsisukam.

Nesakyčiau, kad apie tautą galima pasakyti vienu žodžiu. Yra ir drąsių žmonių, yra ir bailių. Jei veiktų gerai viešieji ryšiai, o drąsa (tarkim, jaunų žmonių - mokslininkų, menininkų, kultūros ir soc. sryties veikėjų) būtų realiai paremiama, o žmonės būtų skatinami dalyvauti viešajame gyvenime ir būtų to realūs rezultatai, drąsios šalies įvaizdis neatrodytų laužtas iš piršto. Tačiau turi praeiti gal pora kartų... o kaip vizija tai, žinoma, graži. Tik reikėtų jos ir siekti.

Tikrai nemanau,kad drąsūs esame,sakyčiau,esame prisitaikėliai...Kuris kaimynas galingesnis,tam ir padus palaižome...

Pritariu.

O as manau, kad cia pernelyg drasus pareiskimas

O kai prieš 18 metų stovėjome prie Srimo per naktis, ar nebuvome drąsūs?

O 18 metų atgal ar nėra praeitis?

Apie savo drąsą negalime spręsti remdamiesi vien šia diena.

Tai kur tada dingo tie drąsuoliai kurie prieš 18 metų ten stovėjo?

Visgi sakyčiau, kad šalies įvaizdis - tai ilgalaikė vizija. Ir tai nebūtinai tai yra, kas esame šiandien, o kuo siekiame būti, kaip norime save reprezentuoti ir kuo didžiuotis... ir viskas su tuo gerai, jei būtų ir bus nomaliai su tuo dirbama. Lietuva su viešaisiais ryšiais gerokai pramiegojo, ir tas įvaizdis (anksčiau - jokio) naujas dalykas, tad negalime iš karto nurašyti, šaipytis. Rezultatus, kiek tai pasiteisins, galėtume matyti po 15-20 m. Ir jie būtų tik tada, kai drąsa būtų palaikoma visų pirma šalies politikų/įv. mecenatų/organizacijų skiriant stipendijas, pvz., gabiems mokslininkams, menininkams, kitų sričių veikėjams, skatinant pilietines iniciatyvas ir tiesiog suteikiant galimybę dirbti savo šaliai.

Brač, kompas streikuoja, nesąmonės...
Dėl tų drąsuolių. Ekstraordinarinės situacijos ilgai netrunka. Drąsuoliai parėjo namo ir kiekvienas užsiėmė tuo, ką sugeba. Vieni padarė biznį, dažniausiai nešvarų, kiti nieko nepadarė, t.y. biznio nepadarė, dirba kur nors. Atėjo laikas normaliai gyventi kapitalizmo sąlygomis. Kai kam visai nesunku buvo persiorientuoti.
Klaida čia tokia, kad mes laukėme materialinių gėrybių ir pan. Bet taip nebūna. Vis dėlto pasikeitė santvarkos, o tai laaaaabaaai didelis perversmas. Ir nėra ko norėti, kad viskas greitai susitvarkytų. Bet reikia, kas susitvarkytų.

Butent sis klausimas name labai domina, tik noreciau ji pakreipti tam tikru kampu, todel sukuriau nauja tema.
Mano nuomone, ir kiek teko patirti, lietuviai drasus grupe siekiant bendro tikslo, taciau individualiai... reikia apklausos
Ar lietuviai drasus rizikuoti individualiuose siekiuose? Pvz, siekiant issvajotos karjeros? Ar pasirenkame saugu kelia ir pamistame/priimame kompromisa svajonems?

uj. perprotinga tema man