Kosminės šiukšlės

Smagios ir nelabai istorijos, priverčiančios pamąstyti apie mūsų ateitį:

JAV, Rusija, Kinija bei kitos kosminės valstybės į kosmosą išskraidino apie 5000 aparatų, kurių bendra masė viršija 2 mln. tonų. Tie, kurie iškelti į didesnį nei 600-800 km aukštį, ne vieną tūkstantmetį kaip vaiduokliai skrajos erdvėje.

2007 m. Kinija išbandė savo naują karinę raketą ir orbitoje numušė savo seną meteorologinį palydovą. Vien šio incidento metu šiukšlių, skriejančių apie Žemę, kiekis padidėjo 10 proc.!

2007 m. rusų raketa nešėja sprogo virš Australijos, nes talpose dar buvo likę kuro. O štai NASA astronautė 2008 m. rudenį kosmose pametė 13 kg masės įrankių krepšį.

Kosminis šiukšlynas gali užgriūti viską naikinančia artilerijos salve. Net pati lėčiausia nuolauža skrieja 7-8 km/s greičiu, t.y. dešimt kart sparčiau nei kulka. O greičiausios juda dar dvigubai didesniu greičiu. Nors milimetrinės dalelės kosminių laivų nenumuša, tačiau gali pažeisti izoliacinį sluoksnį, saulės elementus. O štai kelių centimetrų dydžio skeveldros turi tiek energijos, kad beveik nėra būdų nuo jų apsisaugoti.

2007 m. gegužės 22 d. susidūrimas su nuolauža pažeidė net 36 tūkst. km aukštyje beskriejantį geostacionarų (ties vienu Žemės tašku kabantį) palydovą „Meteostat-8". Būtent tokiame aukštyje pakibę visi ryšių palydovai, kurie užtikrina šiuolaikinės civilizacijos patogumus: televiziją ir ryšį.

Nuo kosmoso šiukšlių gali nukentėti ir ... žmonės. 1997 m. Oklahomoje į moters petį pataikė metalo gabalas. Po ekspertizės paaiškėjo, kad tai ne meteoritas, o raketos „Delta-II" nuolauža.

Daugiau: http://www.astronomija.info/astropas/siuksles.php

na ir ka nori pasakyt sia tema? kazkodel nematau nei kokio klausimo ar dar kazko, tik kazkokia ale istorija...

ir ka mums dabar daryti ? ir kaip visada tokie straipsniai parasomi tam tikru kampu kad atrodytu baisiau. tokiu turejom neviena psaulio pabaigu, klimato atsilimu ir dar biesas zino ko. is tu visu kosminiu aparatu kiek nutolo i kosmosa kiek sudege atmostferoi ir tt. jei bus blogai tikrai pasalins tai kas maiso nereikia cia nauju katastrofu skelbti

As viena karta ejau nakti saligatviu ir paslydau ant tuscio butelio. Vos galvos nesusiskaldziau. Va cia tai problema....pradzioj reiketu apie zemiskas pagalvoti.

Cia noreta pabrezt sitos bobos, kuri pamete rankinuka su lupdaziais, bukuma, ar kaip skelbimas, jog radusiems atsilygins, nes prie tu 2mln tonu tie 13 kg atrodo maziau, nei juokingai... :D

Tai eik gelbėt pasaulio, nes kol tu kalbi juk afrikiečiai miršta nuo tuberkuliozės, o be to, kol tu miegi pasaulyje įvyksta bent viena avarija. Patariu nemiegoti, jeigu nenori užsitarnauti katastrofų sukelėjo statuso. Ir apskritai yra kelių procentų tikimybė, kad išėjus iš namų tave gali užpulti laukiniai gyvūnai. Kvaila yra kurti atominius ginklus, kurių neišdrįstame panaudoti net prieš savo priešus, bet tai ką tu išvardinai niekas negalėjo nuo to užtikrintai apsisaugoti, kaip ir tu niekada negali išvengti išmesto pieno pakelio ant grindų, nes tada kada apie tai pagalvoji jis būna jau nukritęs ir kad ir kiek tu kartų mokytumeisi iš savo klaidos nėra jokios garantijos, kad pieno pakelis nenukris dar kartą. O tai ką darai tu tai yra dar blogiau, tu nerimauji ne dėl to, kad kažkas kitas išmetė tą pakelį, kuris gali nukristi ant tavo grindų, bet gali ir nenukristi. Žodžiu, moralas tame, kad perdaug sau knisame smegenis dėl to kas gali įvykti ir dėl to kas gali neįvykti. Jeigu tai neįvyks kam nerimauti? O jeigu tai įvyks ar pasikartos ar mes kažką keičiame? Ar nerimas įtakoja tai? Kas iš to, kad mes kasdien susimąstome apie gamtai padaromą žalą, jeigu mes negalime jos išgelbėti? Baimė gali būti naudinga, nes ji tarsi signalizacija, įspėja apie galimą įvykį. Tačiau net jeigu ir įsijungia jūsų automobilio signalizacija, tai dar nereiškia jog automobilis jau nuvarytas. Eini pasižiūri ar nuvarytas, jeigu ne nerimauti nėra dėl ko. Jeigu nuvarytas, nerimauti taip pat nėra dėl ko. Geriau tuo metu paskambinti policijai vietoj to, kad nerimauti, kas atsitiko. Baimė reikalinga, ji padeda išvengti nesusipratimų, katastrofų ir kitų nemalonių įvykių, o nerimas nerimas nereikalingas mums, nes nerimas būna tik tada kai tai jau įvyko arba tada kai mes nežinome ar tai įvyks ar tai neįvyks. Patikėkit, gyvensite kur kas ramiau jeigu nustosite nerimauti dėl to ko nežinote, dėl to kas įvyko, dėl to kas neįvyko, dėl to kas gali ir dėl to kas negali įvykti.

o tai jos nesudega iskreidamos i zemes atmosfera, kaip kad padaro meteorai.
Keistai skamba apie ta bobyke kur gavo i peti is raketos gabalo. Jai jau jos skrieja tokiu greiciu, neturejo jos istaskyti i gabalus, arba bent kiaurai pereiti.

Teisingi tavo zodziai, Anti, del nerimo, taciau gamtai MES galim padet, O nerimas vercia mus planuot ateiti. Jeigu nebutu nerimo del gamtos ateityje, tai ir dabar vazinetume anglimis varomais aparatais kauziukinemis padangomis. Ir apskritai tebebutume urviniai, nes nebutume nusidroze lazdos priesiskam plesrunui nudobt, nebutume i rankas paeme akmens mest i kita laukini, kuris ateity GALEJO pasisavint jo patele(tipo moteri )... Tik nerimo vedami, kad ziema susals, zmones pradejo statytis bustus, ko pasekoje tu dabar sedi siltam kambary.

nu nu dabar viska ka imanoma sukraunam vargsui nerimui yra nerimas ir yra paranoja cia skirtumas yra sioks toks

Protozauras>>> kuriam cia?

Atsiprašau, daugiau nebepilsiu šiukšlių kosmosan

temos autorei paranoja aplamai senas straipnis tas hubble jau senai suremontuotas ir jokiu bedu nekilo

Mes ( as, tu, jis, ji...) kosmoso tikrai neisvalysim. Ir ner cia ka diskutuot.

O straipsnis labai idomus

Gi kosmosas beribis, kol ten priteršim tai oooo kiek metų reikės Nors manau, tokios šiukšlės patekusios į žemės atmosfera nuo oro pasipriešinimo turėtų sudegt, panašiai kaip meteoritai..

Aš manau, kad tuos nuopelnus reikėtų priskirti ne nerimui, o n metų evoliucijos darytos klaidos ir išvados. Taip viskas ir formavosi. Klaidos naudinga, baimė irgi naudinga, išvados tuo labiau. Be to nerimas dažnai maišomas su jauduliu. O tai irgi skiriasi ir dar kaip :) Jaudintis tai natūralu, nesijaudinant ir daugintis neįšeitų. Rūpinimasis ateitimi skatina ją planuoti gerinti. O nerimauja žmonės praktiškai bereikalo, nes nerimas būna dėl to, kad kažkas gali įvykti, bet tas kažkas gali ir neįvykti, nesvarbu... nerimas nėra pagrįstas faktais ir patirtimi, gyvenimo sąlygomis. Tiesiog vienintelis organizmas kuris gali nerimauti tai yra žmogus. Gyvūnai to nejaučia, nors yra tokių gyvūnų, kurie kasdien kovoja dėl savo išlikimo, bet jie tik stresuoja, jaudinasi, bet nerimauti, kad juos užpuls vėl jiems nėra ko. Kažkada ir žmonės nerimavo labai nedaug. Šių dienų žmogus nerimauja dėl visko, dėl darbo praradimo, dėl automobilio nuvarymo, dėl sveikatos dėl n priežasčių, net ir dėl to, kas greičiausiai neįvyks, ir kas ne mūsų rankose pakeisti. Žinoma negaliu pasakyti motinai praradusei savo vaiką "nėra ko nerimauti dėl sudaužyto puodelio". Ne tai ne nerimas, tai jau gedėjimas dėl staigios netekties. Žodžiu daug emocinių būklių galėčiau išvardinti ir visos jos nepanašios į nerimą. Tiesiog nei tau nei man niekas nepaaiškino kuom skiriasi šie dalykai.

Aš šiuo atveju sutiksiu su jumis. Būtent atsiradęs nerimas dėl tam tikro poreikio patenkinimo trūkumo skatina mus atitinkamai veikti, o atitinkamai veikdami įgauname patirties, išmokstame vienaip ar kitaip elgtis, tuo pačiu ir tobulėjame. Sužinome, koks elgesys priimtinas, koks ne. Koks suteikia paskatinimą, o koks bausmę. Nerimas tarsi "draivas", kuris verčia mus veikti, stengtis atsikratyti nerimo. Kam svarbu vien tik sočiai pavalgyti ar patenkinti kitus biologinius poreikius, tas ir apsiribos šiais dalykais ir ieškos įvairiausių būdų, kaip tai padaryti. Kam svarbi kitų žmonių egzistencija (tarkim šiuo atveju autorės minėtos kosmoso šiukšlės, kurios gali sukelt neigiamus padarinius), tas ir stengsis pašalinti savo nerimą. Bet tuo pačiu nerimas gali būti tik sumažinamas iki tam tikro lygio, kai individas tarsi būna "išsikrovęs". Ir galiausiai ne viską mes galime įveikti, nuslopinti ar pašalinti, todėl kai kuriem verčiau reiktų skirti dėmesį daug siauresnės aplinkos problemoms spręsti, nei mėginti filosofuoti apie globalines problemas.

Čia daugiau kalbama ne apie visą kosmosą, o apie geostacionarios orbitos užterštumą, t.y. ten, kur turi skraidyti visi palydovai, ne tik seni, bet ir naujai paleidžiami, ten ta problema ir kyla.

Šiaip straipsnis šiek tiek perdėtas (pvz apie tai, kad susprogdinus palydova šiukšlių padaugėjo 10% - klausimas, kiek iš tų "nuolaužų" yra tokio dydžio, kurios yra kažkam pavojingos, kiek jų pasikeitus orbitai (o sprogimas tikrai turėjo duoti užtektiną impulsą visoms toms naujoms šiukšlėms pradėti savas orbitas) sudegė Žemės atmosferoje be jokio pavojaus, o kiek pasuko į toliąjį kosmosą - kuris, kaip ir sakė, yra beribis), bet teisybės čia yra.

Beje, meteoritai nesudega Žemės atmosferoje, tuo jie ir skiriasi nuo meteorų. Meteoritai - tai tie, kas nukrenta . Jei nuolauža kelių kilogramų svorio, tuomet - taip, ji gali nespėti sudegti.

Tas atsitikimas su moterim tikrai įdomus... Nebent ta nuolauža labai jau maža buvo ar ką, bo kitaip nelabai ten kas iš jos turėjo likt

Tai baimė, nemaišykime jos su nerimu. Vat pavyzdžiui išgirstate signalizaciją automobilio. Jus jaučiate šiokią tokią baimę, kad galite netekti automobilio, tačiau tai pakankamai maža, bet vistiktai baimė, ta baimė turėtų tęstis iki tol kol nepatikrinote ar automobilis nuvarytas. Jeigu jis nenuvraytas jus nustojate baimintis, grįžtate namo, jūs jau nebebijote. O toliau nuo jūsų priklauso ar jūs ramiai miegose ar nerimausite, kad vėl signalizacija gali supypsėti. Vat tai jau bus nerimas, kuris visiškai nėra reikalingas. Važiuojant automobiliu ir pamatę kliūtį šiektiek išsigąstate ir tai paskatina jos išvengti, bet važiuojant tiesiu keliu visiškai nėra reikalo nerimauti jog galbūt jūs privažiuosite kokią nors duobę kelyje. Vat tai yra nerimas. Aš apie tai kalbu. Gal čia mano klaida, kad vienu postu nesugebėjau paaiškinti, bet manau dabar suprasite. Idealiausias pavizdys tai išmestas pakelis pieno. Jis iškrito taip staigiai, kad net nepastebėjote to, nespėjote išvengti, bet dėl jo nėra reikalo nerimauti, juk jis jau išmestas. Ir jūs juk negalvojate "bet o kas bus jeigu ateityje aš vėl išmesiu tą pieno pakelį ant grindų" skamba turbūt juokingai. Bet būtent, jūs tikrai ko gero dar kartą išmesite tą pakelį kai mažiausiai to tikėsitės. Tas pats ir su autorės minėtu kosmosu. Nu pametė tą įrankių dėžę kosmose, bet ji jau pamesta, kam dėl to nerimauti? Ar nerimas pakeičia kažką? Negi dabar galvosim visą laiką "o kas jeigu vėl tai pasikartos", na jeigu ir pasikartos ar mes galime to išvengti? Nežinau kaip jūs, bet aš tai tikrai ne. Gerai, galime iškabinti kosminiame laive įspėjamuosius ženklus "nemėtykite įrankių dėžės kur papauola kosmose". Galbūt tai ir įspėtų kažką, bet ar tai pakeistų kažką? Įsivaizduokite tokį paveikslą: važiuojate automobiliu, pamatote įvykusią avariją, degančios sulamdytos mašinos priverčia jus sulėtinti greitį, bet jūs net nepajausite kaip pravažiavę tą vietą staiga vėl grįšite prie jums įprasto ir kelyje leistino greičio. Juk jūs neišlipsite iš savo automobilio ir nepradėsite dėjuoti "o dieve, kodėl? kodėl? kodėl šie žmonės pateko į avariją? kur saugumas žiūri? nejaugi visi tokie kvaili? nejaugi niekas vairuoti nemoka". Ne, manau turėtumėte važiuoti savo keliais ir visiškai dėl to nerimauti, nes:

1. Tai jau įvyko
2. To nepakeisi
3. Tai ne jūsų kaltė
4. Net jeigu ir jums taip atsititiks jūs nesužinosite anksčiau laiko nei tai įvyks.

5 tai GALI pasikartot

6. Jeigu pasikartos, ar tu tai sužinosi prieš tam įvykstant ?