Konkurencija santykiuose

Pradedu galvoti, ar įmanomi tokie santykiai (tiek tarp draugų, tiek tarp gyvenimo partnerių), kuriuose yra nuolatinė abiejų pusių konkurencija?
Ar du artimi žmonės turi nuolat konkuruoti tarpusavyje, nes tai skatina tobulėti? O gal konkurencija tik parodo, kad santykiuose vis dar nėra nuoširdaus rūpinimosi vienas kitu ir laisvumo?
Ir dar.. nesveika konkurencija eina koja kojon su pavydu! Visai neseniai patyriau gana skaudų smūgį - teko nutraukti santykius su artima drauge.. ir dėl to kalti buvo būtent konkurencija ir pavydas.

Ir dar..ar įmanoma prisevrsti nepavydėti kitam sekmės? O gal pavydas yra tiesiog įgimta savybė, kurią beprotiškai sunku kontroliuoti?

taip, pavydas yra igimta savybe. konkurencija draugystej neimanoma, o jei imanoma, tai labai trumpai, anksciau ar veliau prades vienas kitam kast

O kam pavydeti?Kam nuo to geriau?Tik tau blogiau.Nesuprantu tu zmoniu,kurie pavydi...ir aplamai, kurie gyvena per daug mato ir apkalba daaugus, pazistamus.Kiekvienas - savo laimes kalvis.Ir jei kam ir geriau sekasi gyventi uz tave- tai gal tik dziaugtis reikia.
Nebusi laimingesne kitam pavydedama....tik bereikalingas laiko gaisimas ir saves grauzimas.

esu tikra, kad pavydas, kaip ir kitos ydos ateina kartu su musu gimimu, tad belieka jas kontroliuoti. pavyda turbut galima neutralizuoti imant mastyti logiskai ir sau bandant aiskinti, kad naudos is jo praktiskai nera, verciau paciam imtis kazko, kad poasiektum to, ko nori. kaip viena astrologe sake, uzuot pavydeje, geriau galvokime, ko norime, ir tai issipildys.

prisiversti galima, bet tuo paciu reikia ir tureti tam tikslinguma :]

Nuolatine konkurencija skatina tobuleti?Tai tik vienaq medalio puse....Be abejo,jei matysi,kad kazkas tau lipa ant kulnu,ir ketina uzimti tavo vieta-persiplesi pusiai,bet vistiek iskopsi auksciau,nei konkurentas.....O va santykiai tarpusavyje.....Turbut reikia buti Dalai Lamos palikuonim,kad su dziaugsmu ir euforija priimti tai,kad tavo konkurentui sekasi geriau nei tau....Galima dziaugtis,kad kazkam gerai sekasi,kol tai nepaliecia asmeniskai taves,ir butent tavo darbo vietos....Bet kaip sau norit kalbekit-kai reikalai paliecia jus asmeniskai-draugyste,pasitikejimas,nuosirdus dziaugsmas del kito sekmes....Tai jau tik mitas....

Man irgi sunku suprasti tokius zmones, taciau ju yra.. ir kartais tenka su tokiais zmonem gana artimai bendrauti. O tas pavydas is pradziu buna gerai uzmaskuotas, taciau laikui begant viskas islenda, net ir tai, ka bandom slepti. Tuomet kyla konfliktai.. is nieko.. ir pradedi suprasti, kad uz viso to slypi juodas, piktas pavydas.

Turbut gimiau be pavydo jausmo.. nes man sunku suvokti kokurencija ir pavyda tiek draugysteje, tiek meileje.

O aš pavydžiu keistų dalykų. Ne pinigų, ne sėkmės, ne išvaizdos. Pavydžių savo draugų laiko. Kai jie negali jo skirti man, kai man to norisi ir reikia. Taip, aš egocentrikė... Gal dėl to, kad draugų ilgą laiką iš viso neturėjau. O ir dabar vos du-tris žmones galiu taip pavadinti.

Butent.. su tokiu pavydu ir as susiduriau bendraudama su savo drauge. Jai vis atrode, kad ji man nera pakankamai reikalinga, pykdavo, kai eidavau kur nors su kitais draugais, net kai kviesdavau ja eiti kartu - neidavo.
Kazkoks nuolatinis noras buti visatos centru.. demesio stoka.. nors is tiesu skirdavau jai labai daug savo laiko, minciu ir visko, be ko neisivaizdavau tikros draugystes.
Tiesiog pavargau buti nuolat puolama ir kaltinama.. siuo metu jauciu tustuma, bet zinau, kad vel viska uzglaiscius, po kiek laiko situacija kartosis.

sutinku, zmogutis jau gimsta su tam tikra natura ir nieko cia nepadarysi. Gaila, bet reikia labai gerai atsijot draugus, o dar stipriau drauges

nei vienose santykiuose nesu konkuravusi....manau,kad zmones,su kureis pasirenkame eiti per gyventi,turi buti musu zmonemis,draugais ir partneriais,o ne konkurentais....

pavydas....xmmm....cia kazkaip irgi manau,kad vis tik tikruose santykiuose to pavydo negali buti....juk jeigu mes endraujame su sau lygiaverciu zmogumi,partneriu,tai apie koki pavyda galima kalbeti???....o sekmes,tai,ateina pas viena,tai pas kita...

Na puldinėjimu stengiuosi neužsiimt, graužia mane pačią.
O tokiu atveju [bent jau aš taip apsitvarkiau, atvirai pasišnekėjusi], svarbu neperlepinti dėmesiu. Prieraišūs žmonės prie to pripranta ir paskui labai sunkiai suvokia, kaip štai aną savaitę su draugu/drauge galėjo matytis kasdien, o štai va dabar, taip ėmė ir prapuolė savaitei ar dviem. O dar neduokdie kokios bėdos šiaip ir pasijunta žmogus vienišas vienišas, nereikalingas, nors tai ir klaidinga jo paties prielaida.

Ec, sunkūs tie žmogiški santykiai.

Yra tekę stebėti konkurenciją dėl mano dėmesio iš draugų pusės. Kažkaip keistai atrodo.

Keistai.. bet kai tai tampa pykciu priezastimi, tada atrodo dar keisciau.
Nezinau, ar elgiuosi teisingai.. kartais man atrodo, ka ta drauge jaucia, jog gali ant manes bet kada issilieti, kai jai sunku, nes musu santykiai tokie artimis, kad nesvarbu kas nutiktu, vis tiek liksime drauges. Tai aisku yra pliusas - tokia stipri draugyste - bet negalima piknaudziauti ja..
Be to.. jauciu, jos nora kartais man ikasti, izeisti, kai negauna pakankamai mano demesio. Man sunku sitaip bendrauti, todel ir nusprendziau, kad laikas padaryti pertrauka visam sitam reikalui..

Būna žmonės kaupia mažytes nuoskaudėles. O paskui boooom... Tada jau nebežiūri ką trypia ir ką niokoja. Nors praūžus audrai ir gailisi...

BUTENT! kaupia mazytes nuoskaudas.. kurios paremtos kazkokiomis keistomis nuojautomis, speliojimais, potekstemis ir panasiai. Ir visa tai dideja sulig kiekviena diena.. kol pagaliau prasiverzia! Tai vyksta nebe pirma karta. Tikejausi, kad po tiek bandymu viska issiaiskinti atvirai kazkas pasikeis.. Deja :/

Ne Tavo valioje turbūt. Ji pati turi suvokti, kad taip nėra gerai. Tai gal ir į naudą, kad nutraukei santykius. Nes kodėl turi aukoti save, vardan jos paranojos? Gal apmąstys savo elgesį? O jei ne, tai vis tiek nieko doro iš tokios draugystės...

Aš pati esu iš tų "kaupiančiųjų", bet stengiuosi. Stengiuosi išmokti pasakyti iš karto, kas mane žeidžia, veikia nemaloniai, kad kuo mažiau tų visa griaunančių audrų būtų. Juk po jų dažniausiai verkiu aš. Ir skaudinu kitus.

Visada atrodo, kad kiti jų turi daugiau nei jūs. Palyginimui tiktų tokia paralelė - greičiau juda ta mašinų eilė, į kurią neatsistojote jūs. Pavyzdys iš kasdienybės. Dvi bendradarbės viename skyriuje atlieka tą patį darbą ir gauna tiek pat algos. Tačiau viena vos galą su galu suduria, o kita visados geros nuotaikos ir puikiai atrodo, pietauja kavinėje, ne taip, kaip anoji - atsineštais iš namų sumuštiniais. „Žinoma, neturi kur pinigų dėti. Ir apskritai jai viskas iš dangaus nukrenta", - piktinasi "nukentėjusioji". Arba kitas vaizdelis. Jūs atėjote į svečius. Nuoširdūs šeimininkai vaišina įvairiais delikatesais. Susidaro įspūdis, kad ant jų stalo tokios gėrybės kiekvieną dieną. Kažkodėl pirmoji mintis - kiti gali sau leisti tokią prabangą. Ir labai retai susimąstome, ko jie turėjo atsisakyti, kad suruoštų tokias vaišes. Taip, mes visada įsitikinę, kad kitiems pinigai atitenka lengviau..

Pavydas jus žlugdo abiem atvejais - kai pavydite jūs ir kai pavydi jums. Kad neatsidurtumėte tokioje nemalonioje situacijoje, stengiatės niekur neišsišokti, nepasirodyti, prislopinti save. Tai daryti kvaila. Išanalizuokite savo elgesį ir pabandykite suvokti, kuo jūs provokuojate pavyduolį. Veikite subtiliau - pasidomėkite jo paties pasiekimais, įvertinkite jo pastangas, paklauskite patarimo. Juo galbūt ir nepasinaudosite, tačiau žmogus pasijus įvertintas.

anti - linkiu sekmes.. Labai gerai, kad tu pati suvoki savo problema, vadinasi tai jau pirmas zingsnis bandant kazka pakeisti. Gaila, bet mano drauge greiciau jau eilini karta apkaltins mane, nei isigilins i savo samones ir pasamones labirnitus, kuriuose jau net as nezinau kas tuno..

Conc - aciu.. as irgi moku copy/paste naudotis