Kas būna pasibaigus gyvenimui?

Tiesiog idomu...ar verta kazka kurti...pergyventi ir nervuotis vien del to....jog sitam gyvenime tai nera amzina?
..ar nieks naklausia save O kas po to ?...
Smaslu isgirsti Jusu pamastymus apie tai...gal tai kazkam pades tiesiog paprasciau paziureti i tai kas vyksta Jo viduje?

Apie tai,ką čia forume žmonės mano kas būna po to,jau buvo daug diskutuota temoje:"ar žmogų sukūrė dievas ar jis avoliucionavo iš beždžionės",gal parašiau ne visai tiksliai,bet kažkas panašaus.Gali paskaityti :)

jei gavai progą pabūti gyvenime, tai pabūk )

Kibiras pasakytų, kad verta, nes ką nuveiksim šiame gyvenime, tokie būsim sekančiame.

Aš taip pat sakau, kad verta. Juk tam gyvenimas ir duotas. Ir tik vienas. Be to, kad patiriame skausmą, turime stengtis, taip pat išgyvenam ir daug džiaugsmo, pasitenkinimo. Juk tai milijoną kartų geriau negu NIEKO.
Tuomet kiltų klausimas, kam ryte klotis lovą, jeigu vakare vėl eisi miegoti? Kam gaminti maistą (ir dar kuo skanesnį ir sveikesnį), jeigu viską paliksi unitaze? Kam gimdyti vaikus, jeigu jie vis tiek mirs? Kam eiti į darbą, jeigu vis tiek visus pinigus išleisi ir nieko į kapus nenusineši? Ir t.t.

tuomet kokio makaro mes ieskome kazkokiu prasmiu smulkiuose dalykuose. arba pergyvenam del to kad kazkas kazka pasake apie mus. kad kazkas apkalbejo.tiek daug nervu ir pykcio liejam....del menku dalyku.

juk tikrai guledami mirties patale nesigailesime kad per mazai laiko pvz praleidom prie teliko ar apkoliojom kaimyna kad jis nusipirko nuliova masina.
:D

Tokie jau mes žmonės esam,sugedę Ir visada ir visur ieškome gyvenime prasmės.Ir galim pasidžiaugt,kad tik žmogui tai būdinga.

Didieji pasaulio genijai kai kure savo kurinius jie neplanavo, kad va sukursiu sedevra ir kelios kartos aikcios ir vadins mane genijumi Gyvenk taip lyg si diena butu paskutine tavo gyvenime, dek pastangas, kurk gery ir grozy, sek geruma ir tokios mintys nebekamuos

Nežinau, bet į kitus nesižvalgyk, svarbiausia pats neieškai ten kokių prasmių.. Net jei ir ieškai, ar aplinkiniai ieško, kiekvienas gyvena taip, kaip išmano geriausiai

gyventi ir yra gyvenimo tikslas

kazkada sapne sapnavau toki klausima ir atsakymas prasmes buvo gyventi.

gyvenk sau ir nesiparink, paprasčiausia bent jau tikėti kad yra rojus (laimė) ir pragaras ir bus mažiau problemų.. gyvenk, gyvenimas tai yra sielos tobulėjimo kelias.. būna kad tai vyksta ir per kančią.. o ką pasėsi šiame gyvenime, tą pjausi kitame, taip jau yra.. aplamai tai džiaukis tuo ką turi, kiti neturi nieko..

Pagal fiziologija, juk mirus mirsta smegenys, jos juk nebegauna deguonies. Tai kokia veikla gali buti. Juk emocijos ir jutimai suvokiami CNS. O kai ju nebera...

Nelabai supranu ka tu cia nori kurti, ar kurti koky versla kuris po tavo mirties nueis niekais, taigi klausimas kam isvis jy kurti, nervuotis stengtis, ... Ar tu cia kazka dvasisko cadi kurti, kad daleiskim buti kaip tie vienuoliai ar kokie kunigai, kurie visur ir visada mato tik gery, Dievo siustas uzduotis ir isbandymus, ...
Del materialaus pasaulio, manau netik reikia, bet ir butina jy kurti, pasistatysi nama, susikursi versla, ... tai netik sau gyvenima pagerinsi, bet ir savo vaikams ar giminaiciams turesi ka duoti, o del dvasinio pasaulio, cia jau tavo reikalas kurti jy ar ne. Manau zmones kurie turi sioky toky tikejima Dievu, jie yra geresni zmones, bet ir nereikia buti fanatiku, paranoiku or kaip ten jie vadinasi, viskam turi buti ribos tiek tam materialinam, iek tam dvasiniam pasauliuj.

Nieko nėra beprasmiškesnio, nei galvoti apie pomirtinį gyvenimą - mes nieko apie jį nežinom ir nesužinosim, kol patys ten nenukeliausim, tad kam sukti galvą išanksto? Gyvenimas puikus ir ilgas - taip taip, būtent ilgas, nes ką žmogus gali nuveikti ilgiau trunkančio..?
Aš nežinau, ar bent kažkas, ką šiame gyvenime veikiu, turės vertę po mirties - gal po jos nėra nieko, tik juoda tuštuma, tokia pati, kokia buvo prieš man gimstant - bet man visai ir nerūpi. Nėra nieko tikresnio už DABAR

ziureki...bediskutuojat radom buda kaip padaryti pasauli geresni..tereikia nors siek tiek tiketi..kad netaptum paranoiku ar fanatiku..ir tampi geresnis.juk uo to reiktu pradeti mokyti ir vaikus...gal po kokiu 3 kartu pasirodys vaisias.
beda ta kad kai kurie zmones apie tai kalba tyliai tyliai ..kaip apie seksa prie stalino.
;)

"Tiesiog idomu...ar verta kazka kurti...pergyventi ir nervuotis vien del to....jog sitam gyvenime tai nera amzina? "
Iš vienos pusės reikia mėgautis procesu kurimo, o ne rezultatu. Iš kitos pusės, jeigu nori pavyzdžiui būti dailininku, bet nesinori piešti, ilgai sėdėti, reikia valios pastanga save priversti tai daryti.
Reikia mėgautis šia akimirka, norint tikslesnio atsakymo galbūt reikia tikslesnio klausimo. Nervuotis nereikia turbūt. O išgyventi kartais reikia, kartais nereikia.
Yra toks dalikas mandala, ja nupiešia išleisdami daug laiko ir pastangų ir nušluoja viską, kuri daroma iš smėlio. Ir tai gana svarbu, kad žmogus neprisiryštų prie savo kūrinio.

Po gyvenimo spūsi ir gera trąša žemelei būsi.

Kad siame gyvenime tikrai verta kurti ir bandyti is jo isspausti viska, kas imanoma, yra faktas. Ir tai nepriklauso nuo tikejimo Dievu.
Jei ziurint is netikinciu puses, po mirties nera nieko. Jei po mirties nera nieko, reiskia kazka pasiekti ir laimeti gali tik per gyvenima. Taigi reikia stengtis tobuleti, gyventi ir pasiekti tai, ka sugebi ir ko nori. Nes tai vienintele tavo proga. Klausimas ar ja pasinaudosi.
Jei ziurint is tikinciu puses, velgi galioja tos pacios vertybes. Gyvenima reikia nugyventi kuo prasmingiau ir geriau tam, kad ne tik pats jaustumeisi gerai, bet ir tam, kad kai teks uz poelgius atsakyti pries Dieva, galetum buti visiskai ramus ir patekti i roju.
As pats tikiu pomirtiniu gyvenimu, bet labai nemegstu religiniu paistalu. Ypac krikscionybes. Is esmes, tai yra piktybinis baznycios suformuotos nuomones kisimas i galvas, prisidengiant Dievu. Kaip labai teisingai sakoma filme "Stigmos", "Dievas yra visur - aplink tave ir tavyje. Tam, kad susitiktum su Dievu, tau nereikia eiti i istaigingus pastatus". Ir prie to prideciau tai, kad zmogaus santykis su Dievu turi buti tiesioginis, be jokiu tarpininku. Zmogus pats turi mastyti, pats ispazinti savo nuodemes Dievui. Jis turi kalbeti savo mintimis, o ne tais zodziais, kuriuos jam i galva ikale kunigas. Su nuodemiu atleidimu lygiai tas pats. Jas atleidzia Dievas, o ne kunigai. Kunigai nera Dievas ir negali atleisti nuodemiu uz ji.
Griztant prie pomirtinio gyvenimo. Paaiskinti si reiskini itin sudetinga. Galima bandyti tai daryti 2 budais, bet tai visgi tera tik svarstymai. Pirma - miegas. Daznai pasakose jis ivardinamas kaip mirties brolis. Is tikruju, miegant musu samone atsijungia ir mes daznai nieko nebeprisimename. Tas kelias valandas, kai miegame, mes praktiskai braukiame is aktyvaus gyvenimo. Taigi, mirti vadinant amzinu miegu iseina, kad po mirties mes taip nieko ir nebejausim. Nuo miego mirtis is esmes skiriasi tik tuo, kad is miego pabundi, o mires jau nebepabusi. Zinoma, kai kurie sakys, kad prisimena vaizdinius, sapnus, net atsibude, bet tai galima nesunkiai paaiskinti. Uz zmogaus miega ir vaizduote yra atsakinga tam tikra smegenu dalis. Kol mes gyvename, kvepuojame, viekia ir musu smegenys ir ta ju dalele. Mirus, smegenys taip pat mirsta, t.y., mirsta ir dalele, atsakinga uz vaizduote, palikdama mus visiskoje tamsoje, amzinoje tyloje ir amziname miege, be galimybes pabusti.
Antras aiskinimas - kitoks. Remiantis fizika ir kitais gamtos mokslais - niekas is niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Taip pat ir su zmogumi. Ta teorija apie issivystima is bezdziones... Gerai, zmogus issivyste is bezdziones, bet is kur atsirado bezdzione? Po "Didziojo sprogimo"(toliau - "DS"). Tai - keista teorija, nes sprogimas - kaip savoka, reiskia kazko sunaikinima, o ne kurima. Juo labiau, net jei zeme ir susiformavo po "DS", zmogus ir apskritai gyvybe is niekur atsirasti negalejo. Lieka kita teorija - Dievas. Klausimas, ka jis mums paruoses po mirties. Dauguma roju ir pragara linke isivaizduoti kaip vieta, kurioje sutinkama angelu ar velniu buriai. As roju ir pragara suvokiu, kaip busena. Rojus - palaima, pragaras - skausmas. Neseniai pagalvojau ir apie kita teorija. Zmones daznai megsta kalbeti apie angelus sargus. Galbut mirusio zmogaus siela yra paskiriama saugoti kita zmogu, dar tebegyvenanti zemeje. Neatmestina tikimybe, kad saugomas zmogus paskiriamas ne atsitiktinai. Mirusysis saugo sau artima zmogu.
Tai va, atleiskit uz issipletima, tiesiog ikvepimas surasyt viska, kas galvoje, uzejo. Tokia mano nuomone siuo klausimu.

Na as manau reikia gyventi siandien ir daryti pagal galimybes ka nori,nes kitas gyvenimas gali buti kitoks,tu kita gyvenima gausi pagal savo nuopelnus ir savo karma taipkad svarbu tavo gerio supratimas,o ten mes pabunam kasdien,juk mes sapnuojam,tai taspats kad butum mires.juk tavo siela nemiega o klaidZIOJA...

Neklaidžioja siela, smegenys sapnus sugeneruoja.