Kam apskritai reikalinga santuoka?

Šiaip apie santuoką temų yra nemažai, bet kažkaip neradau, kur būtu kalbama apie esmę. Temą nusprendžiau sukūrti todėl, nes kartkartėmis vis padiskutuoju šia tema su aplinkiniais - kam aplamai yra reikalingos vedybos, kokia jų esmė? Na taip, dauguma galbūt puls aiškini, kad reikia įtvirtinti santykius, kad reikia kaip sakant užsitikrint ateitį, kad neliktum prie "sudužusios geldos", kad vaikai matytų normalų šeimos modulį ir daugybė kitų privalumų. Bet, būtų galima į visus šiuos pasisakymus neprieštaraujant palinksėti galva, jeigu ne faktas, kad realybė kalba visai ką kitą.
Aplamai, man tikroji, realioji santuoka yra kada žmonės, beatodairiškai vienas kitą myli, tai ir yra tikroji santuoka mano akimis. O, yra tie dokumentiniai formalumai padaryti, ar ne, manau tokiem žmonėm esminio reikalo nesudaro.
Pvz. toks gana dažnas šiais laikais išsireiškimas "skirybų mada" - manau labai daug ką pasako apie santuoką. Pasako tai, kad santuoka, tai nėra ne jokia visuomenės vertybė, nei kažkoks moralinis, ar materialinis įsipareigojimas, labai - labai didelė dauguma vyrų aplamai, nesumoka netgi elementų po skirybų, jeigu imti teoriją, kad vaikai - tai meilės vaisius, tai logiškai galima būtu padaryti išvadą - klausymą? - iš kokios "meilės" tie vaikai? kad jei ir santuokiniai buvo pradėti? Kad jeigu, kaip kurie, ne kurie, beatodairiškai tvirtintų santuokos būtinybę, o pavyzdžiui int.psl. skaityti skelbimus, tokius kaip vedęs vyras ieško meilužės ir tai, yra traktuojama , kaip normalus žmogaus poreikis, moterys šią pasaulėžiūrą irgi neatsilieka. Ir tikrai, tai toli gražu nėra mažuma visuomenės, kalbėkime atvirai, kad mažuma yra tradicinių pažiūrų.
Man asmeniškai, kada žmogus kažkaip primityviai,na, kad ir ne visai, bet, reikalaujantis santuokos yra žmogus norintis patenkinti savo savisaugos instingto poreikį. Nenoriu pasakyti, kad santuoka yra nereikalinga, tiesiog norėčiau padiskutuoti apie jos esmę.

Na, visų pirma tavo žodžiai apie "skyrybų madą" yra labai abejotini iš loginės prasmės žiūrint, nes abejoju, ar daug žmonių tuokiasi tam, kad po to, kaip neva madinga, galėtų išsiskirt. Greičiau žmonės ir ypač moterys daug geriau suvokia, kad santuoka nėra jų gyvenuimo tikslas ir stabilumo garantas, todėl nelaiko taip žūtbūt įsikibusios į sutuoktinį, kaip ankstesnių kartų moterys, kurios net ir su visiškai končenais alkoholikais ar smurtautojais taikstydavosi (ir dabar tokių aišku yra, bet jau mažiau), mat skyrybos buvo iš esmės dar socialinis tabu.

Santuokos esmė beje per amžių amžius amžinuosious beje buvo itin artimai susijusi su ekonomika, arba paprasčiau sakant, absoliučią daugumą žmonijos istorijos santuoka tebuvo truputį modifikuota pirkimo-pardavimo, arba, tarkim, abipusio paslaugų teikimo-gavimo sutartis. Taigi, iš šitos pusės žiūrint, arba niekas nepasikeitė, ir toliau santuoka tėra ekonominis sandėris, o mes laikomės tradicijų, arba santuoka evoliucionavo iš ekonominio sandėrio į sąjungą, pagrįstą jausmais, ir tai jau pasiekimas. Bet kuriuo atveju, viskas su šitu institutu yra gerai, nors jis pamažėlę ir nyksta. Nekeista, žmonės jau vis labiau supranta, kad saugumui, laimei ir gerbūviui kurti tas parašas CMB rūmuose ar trumputė ceremonija bažnyčioj įtakos nelabai turi.

Plačiau šita tema dar gali paskaityt čia, senesnėje panašioje temoje.

Kad žmogus santuokoj mylėtų reikia nedaug - tik tiek, kad jį patį būtų normaliai kas mylėję. Tada gal ir santuoka bus kurta iš meilės ir skyrybų nebus. Arba bus, jeigu pasirodys staiga, kad tai ne visai ko norėta, galbūt su kitu žmogum bus geriau? Neee, kažkaip atrodo, kad iš karto jau bus aišku. Na arba force majeur, bet tai sutuoktinis turėtų padėti, o tai turėtų padėti santuokai ir meilei. O ką daryt, jeigu nemylėjo žmogaus niekas normaliai ir pakankamai? Nežinau, turbūt nusišaut. Daug skaityt, domėtis, ieškot žmonių kuriems tai taip pat įdomu ir kurti visaapimantį meilės jausmą.

atsimerkęs, na kam gi dabar tau ta santuoka??

Jau tikejausi, kad ko nors kvailesnio paklausi :D

Na dėl "skirybų mados" tai tikrai bent, Lietuvoje skaitau yra tokia mada. Aišku nemanau, kad žmonės sudarinėja santuokines sutartis tam,kad sekti skirybų madas. Būtent, kažkaip ir noretūsi pakalbėti apie esmę, kam ta santuoka? jeigu ji tokia nestabili? Kažkaip reikėtų, galbut pakalbėti apie esmę, kam tas yra reikalinga? jeigu skirybos patapo mada ir tik nereikia, kalbėti, - kad manes, tai jau tikrai nepalies, ar nepalies ,kažkokios grupės žmonių. Ekonominiai santuokos motyvai, tai čia viskas aišku su šituo reikalu, bet aš kalbėti labiau norėčiau apie moralinius motyvus, nes kaip ir jie turėtų būti svarbesni šioje "nepriklausomybės" epochoje.

Man asmeniškai santuoka, butu reikalinga tiek, kiek ji reikalinga mano mylimam žmogui

Aš apie moralinius santuokos motyvus kaip ir neturiu ką pasakyt, nes mano galva, ar tai rimti santykiai, ar gyvenimas susimetus, ar santuoka, moraliniai principai yra tie patys, o poros santykių oficialus statusas nieko nekeičia.

Tai, kam tada tie įsipareigojimai? dokumentacijos? jeigu niekas nieko nekeičia? Susitikai, pagyvenai nusibodo, nubėgai su kita pagyvenai ir įvairini sau gyvenimą. Dabar yra gerai su tuo žmogum, bet žinai, kad ateityje gali būti ir blogai. Tai, kam tada laidyti žodžius veltui? pasirašinėti,kažkokius įsipareigojimo dokumentus? nejaugi mūsu žodis iš tikrųių jau toks bevertis? gal geriau, tokiu atveju rašyti kokias nors terminuotas vedybines sutartis? pvz. metam, o jeigu patiko galima pratesti,dar metam...

Dokumentacijos ir antspaudai labiausiai reikalingi valstybei, kad vestų tikslią ir aiškią demografinę statistiką, bei poroje gyvenusių žmonių turtiniams santykiams apsaugoti: kad nebūtų taip, jog abu nusiperka butą, o tada tas, kurio vardu butas registruotas paduoda skyrybų ir antra pusė lieka ant ledo.

Terminuota santuoka skamba įdomiai, ne vienam sci-fi romane esu šitą idėja matęs, bet realiai kadangi ir tradicinėje, neterminuotoje santuokoje galima gyvent tiek, kiek nori, ir skirtis kada nori, tai terminuota santuoka iš principo yra beveik beprasmė.

kvailesnio jau nebesugalvojau

Na tai susituokia dėl statuso, nes tas statusas yra teisiškai įtvirtintas ir suteikia tam tikrų teisų ir pareigų žmonėms kurie santuokoje. Beto santuoka yra ir kultūrinis, religinis dalykas, tradicijos ir panašiai

va cia tai biurokrato logika, kam ta dokumentacija jei galima ivesti ivairesnes dokumentacijos. aisku tai subjektyvu, bet mane vien ta mintis, kad kasmet reik kazka pratesinet nervintu ir nervina:D

kita vertus jei vien ekonominiu atzvilgiu santuoka yra patogu, tai kodel ne? kam cia dar sau sukt galva. man paciam nera santoka kazkokia butinybe, bet kai jau bus zmogus su kuriuo planuosiu ateiti, tai noresiu ir susituokt. visiems nuo to ramiau tai ir man ramiau:D esme tame, kad vistiek viskas priklauso nuo paciu zmoniu, o ne dokumentu. yra galybe istatymu kurie apibrezia musu satusus, elgesio normas ir t.t. bet nei vienas ju negarantuoja, kad mes taip ir elgsimes, viskas priklauso nuo musu, bet tai dar nereiskia, kad visi tie dokumentai beverciai. taip ir su santuoka, dauguma tuokdamiesi negalvoj apie skirybas, bet zino, kad jie nera neishskiremai priristi prie kito zmogaus. viskas priklauso nuo to kaip zmogus ziures i santuoka, jei kaip i formaluma, tai ir be dideliu parkiu i skirybas ziures. jei visgi zmones tuokdamiesi labiau sureiksmins ne dokumenta, o fakta, kad jie viens kitam, pries sau artimus zmones pasizada buti kartu tiek varge, tiek dziaugsme, tokiu atveju, ishkylus problemoms pirma stengsis jas spresti, o skirybas ziures kaip i krasitunuma.

Aš manau, kad santuoka reikalinga tik tuomet, kada jau planuojami vaikai. O iki tol galima gyvent susimetus

Na as, čia šiaip kaip pvz. pateikiau. Asmeniskai, man tos dokumentacijos kelia nulį emocijų

tai aš ir sakau, na kam gi dabar tau ta santuoka, susirasi merginą, tada galėsi ir galvoti :)

Dauguma neskaitys visko, todėl pradedu nuo reziumė: NIEKADA NESITUOKITE. Jeigu atsiminsite šią paprastą taisyklę, turėsit žymiai didesnius šansus būti laimingi. Jeigu dėl bet kokių priežasčių susituoksite, beveik garantuotai ne kartą to gailėsitės.

Aš nežinau nei vienos priežasties dėl kurios kam nors būtų naudinga tuoktis. Jeigu kas žinot - neslėpkit.

Didžiausia santuokos blogybė yra tai, apie ką mažai kas žino. Ogi tai, kad susituokę žmonės nesąmoningai pradeda elgtis pagal elgesio modelius išmoktus vaikystėje. Beveik visada toks elgesys reikšmingai skiriasi nuo to kaip žmonės elgiasi iki santuokos. Ilgai kartu gyvenančios ir nesusituokusios poros pradeda po truputį taip elgtis, bet santuokos nebuvimas bent šiek tiek stabdo, o susituokus stabdžiai išsijungia.

Kada nors girdėjote, kad vienas iš sutuoktinių skųstusi, kad po santuokos kitas žmogus tarsi pasikeitė, kad iš tikrųjų jo visai nepažinojo, ar kad tikrai nesitikėjo to, kaip jis elgiasi? Tai praktiškai neišvengiama.

Prisiminkite viską kas jums nepatinka ar nepatiko jūsų tėvų tarpusavio santykiuose. Labai didelė tikimybė, kad tai vienokiu ar kitokiu būdu po santuokos pasireikš ir jūsų santykiuose.

Iš teisinės ir mokestinės pusės, su santuoka atsiranda tiek problemų, kad atsibostų net vardinti, negali skolintis be sutuoktinio sutikimo ir laidavimo(!), iškilus sunkumams grąžinant paskola basa liks visa šeima, ne tik pvz. vyras. Negali parduoti NT, negali prekiauti VP, negali laiduoti ir t.t., ir pan. Nepamirškite, kad generalinių įgaliojimų nebėra. Aš turiu žmonos įgaliojimą, ką galiu daryti išvardinta per 6 lapus, ir vis pastoviai išlenda kas nors, ko nėra įgaliojusi, nepaisant to, kad jau prieš 5 metus notarai dievagojosi, kad surašė viską, ką įmanoma, nuo to laiko pastoviai pildo ir jau praradau viltį, kad pvz. žmonai būnant užsienyje galėsiu daryti viską, ką manysiu reikiant. Be to, šeimos turtas skaičiuojasi bendrai, pvz. jeigu turit 2 mln. vertės NT, tai šiemet jums būtų pakainavę 10 kilolitų, o nesusituokus ir pasidalinus per pusę - lygiai 0.

Taigi, jeigu radote žmogų su kuriuo norite gyventi - kurkite šeimą, bet niekada nesituokite. Nieko nelaikykite savaime suprantama ir aišku be žodžių. Dėl visko tarkitės, jeigu reikia - raštiškai. Kas laistys gėles tartis raštikai nebūtina, bet susitarti būtina, kad nebūtų nesusipratimų ir nusivylimų - tai tikrai nestiprina draugystės. Dėl bet kokio turto tarkitės raštiškai, kam kas priklauso, kaip dalinsitės, jeigu nusprestumėt išsiskirti. Tas pats galioja ir vaikams. Taip, taip! Susitarkite iš anksto kaip dalinsitės vaikus skyrybų atveju, kas ir kiek pinigų skirs išlaikymui. Tokiu būdu užsitikrinsite, kad bent jau nesutarimai dėl teisių, pareigų ar turto netaps skyrybų priežastimi, na o jeigu jau teks nelaimė išsiskirti dėl kitokių priežasčių, bent jau bus aiškumas dėl svarbiausių dalykų.

Na, kas pasiskaito forumą, manau tie net nedvėjoja, kad tu ne žemės gyventojas. Na, bet man smagu būtu kartais pabendrauti ir su ateiviais. Taigi, pradėdamas diskusija, norėciau paklausti: pirma- Ar tikrai turi aiškiaregystės talentą, kad va taip paprastai teigi, kad aš neturiu merginos? Jeigu taip, tai kaip jį įvaldyti? o antras kls. būtu - O jeigu ir neturiu, tai kaip ten jūsu planėtos pavadinimas, na, nepamenu...žodžiu neesmė. Tai, ta prasme, pas jūs galima diskutuoti, tik apie tuos dalykus, kurie yra tik tiesiogiai susije su jūmis?

Na taip, teisinius pliusus ir minusus mes dauguma suprantame. Bet, kaip ir norėtūsi labiau kalbėti iš moralinės filosofijos pusės. Kad ir tamsta: kokiom motyvacijom rėmetės kada nusprendėte vesti?juk prieš tokį sprendimą,kaip ir iškyla vidinis dialogas,Taigi, ar vien grynai teisinėm? ar kokiom kitom motyvacijom rėmetės prieš priimdami sprendimą ?

Niekada nenorėjau vedybų, to niekada neslėpiau. Deja, supratau tik teisinius ir mokestinius minusus (pliusų nėra), o dėl elgesio pasikeitimų tik įtariau, betgi naiviai galvojau, kad įmanoma to išvengti, todėl po kelių metų prašymų ir įkalbinėjimų, svaigimo, kad merginai tai didžiausias gyvenimo įvykis, apie kurį nuo vaikystės svajojo, suknelių, limuzinų ir pan., galiausiai nusileidau. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad tai didžiausia klaida, kurią esu padaręs gyvenime.

Prieš vestuves ilgai diskutavome ir tarėmės dėl daugelio dalykų. Deja, moteriška "logika" neįveikiama. Pvz. aš nekenčiu namų tvarkymo, todėl su būsima žmona aiškiai tariausi, kad niekada neplausiu indų, ji su tuo savanoriškai sutiko, su sąlyga, kad nupirksiu indų plovimo mašiną (tada buvom jauni ir neturtingi). Kaip jau tikriausiai supratot, aš savo įsipareigojimus įvykdžiau, bet nepraėjo nei keli metai ir žmona apie susitarimą "pamiršo", nepaisant to, kad tada jau galėjo samdytis namų darkytoją. Ir tai tik maža smulkmenėlė. Iki vestuvių dėl visko tardavomės draugiškai, po vestuvių, nepaisant visų mano pastangų dėl visko tartis ir toliau, žmona man priskyrė daugybę pareigų, kurios pagal jos supratimą priklauso vyrui (na t.y. sutuoktiniui) ir buvo nelaiminga, kad aš jų neprisiimu. Nepraėjus nei keliems metams po vestuvių, tarimaisi baigėsi, prasidėjo reikalavimai ir pasyvi agresija - pykimai, priekaištai, verkimai - visa tai iš motinos išmokti elgesio modeliai. Kaip ir pvz. zyzimas ir priekaištavimas, kad mažai uždirbu ir kiti gyvena geriau, nors tuo metu aš uždirbdavau 3-4 kartus daugiau nei ji ir ~10 kartų daugiau, nei vidutinis atlyginimas. Ką gi, ėmiausi verslų, bet jai pinigų niekada nebuvo pakankamai, netgi kai bendros išlaidos būstui, mašinoms, kelionėms, daiktams viršijo 20kLt/mėn, nes visada turėjom pažįstamų, kurie gali sau leisti daugiau.

Bet galiausiai santuoka žlugo dėl vaiko. Aš nenorėjau vaikų, man gyvenimas ir be to jau buvo nelengvas. Susitarėm, kad aš nesikelsiu naktimis ir pampersų nekeisiu. Kad jeigu nori galės samdytis auklę dienai ar nakčiai, ar pasiimti kartu gyventi savo motiną. Nepaisant viso to, jos argumentas buvo žudantis - nesitikėjau, kad tu ten rimtai kalbėjai, ir buvau įsitikinusi, kad gimus vaikiukui viskas pasikeis. Beje, nesupraskit klaidingai. Aš dukrytę labai myliu, netgi po skyrybų mes esame geriausi draugai. Žmona, dabar jau kartu su savo motina, pasyviai agresyviu elgesiu traumuoja ją. Irgi nesupraskite klaidingai, ji nėra jokia monstrė, daugumos vertinimu nuostabi mama. Mergytė prižiūrėta, aprengta ir pavalgydinta. Materialiniu požiūriu jai nieko netrūksta, sunku sugalvoti, ką padovanoti per šventes, nes viską turi. Bet... ji turi daryti tai, ką liepia mama ar močiutė. O liepia daug ir pastoviai. Viskas, ką vaikas girdi yra "daryk taip" ir "nedaryk šitaip". Ir priverčia pasyviai agresyviu būdu. Pvz. "kodėl nesusitvarkai kambario, nejaugi manęs nemyli?", "geri vaikai taip nesielgia" ir t.t., ir pan. (p.s. ją yra mušę tik vieną kartą ir su sąlyga, kad manęs nesiklausė ir liepė nemokinti kaip auginti vaiką, prigrasinau sumušti bet kurį ar bet kurią, kuri muš mano mergytę ir, matyt, iš akių suprato, kad nejuokauju). Daug kam, atrodo, kad taip auginti vaikus yra normalu ir tokia tėvų "pareiga". Tai visiški kliedesiai. Privesti 6 metų vaikiuką iki to, kad jis sakosi, kad nebenori gyventi ir norėtų numirti, ir patekti į dangų nėra normalu. Tai dvigubai nenormalu, nes pirma mergytė nelaiminga, o antra, jai priknistas protas apie dievus, kurių, be abejo, nėra (p.s. tikintys iracionaliais kliedesiais apie dievus galite net nepradėti seilėtis šioje temoje).

Pabaigai, mano istorija nėra kokia nors išskirtinė. Dauguma žmonių tai patiria. Tam tikra dalis žmonių susitaiko su tuo, kad gyvens su žmogumi su kuriuo nebėra draugais. Paprastai "dėl vaikų", kartais todėl, kad nebeturi jėgų ką nors keisti. Dauguma mano pažįstamų bendraamžių yra susituokę, visų santuokos iš šono atrodo "normalios", bet nėra nei vienų, kuriuos pažįstu gerai, t.y. tiek, kad matyčiau ne vien tik fasadą, kurių santykiai būtų bent kiek panašūs į tokius, kurie buvo prieš vestuves ir, kaip jau tikriausiai atspėjote, jie pasikeitė ne į gerąją pusę.