Kaip reaguotumėt, jei artimas žmogus pjaustytųsi?

Kaip reaguotumete, jeigu pastebetumete, kad jusu artimas zmogus (pvz. mergina/vaikinas) pjaustosi (pastebetumet zymes)?

Visi tuos prades zysti, kad bandytu pagelbet ir t.t.
O as bandyciau atsiribot nuo tokio zmogaus. Visu pirma jis dvasiskai silpnas, tingus, perdetai emocionalus ir beviltiskas. Pabandysiu paaiskinti: tingus del to, kad tingi susirasti informacijos, kaip nusizudyti (juk nuo ko daugiau tos venu pjaustymosi zymes gali likti ? ), nepaisant to, kad turbut net nemoka elgtis su peiliu ir truksta ryzto, tai turbut dar ir pjovesi venas netaisyklingai. Perdetai emocionalus, nes nera padeties be iseities ir griebtis peilio ar "britvos" ir braukyt per riesus nera pats geriausias problemos sprendimo budas. Neatmesciau galimybes, kad tas zmogus, tai dare del liguisto santazo, tarkim ja ar ji paliko antroji puse, ir bande desperatiskai isgelbet santykius. Beviltiskas nes neturejo vilciu tuo momentu, kai norejo "nuleisti" sau kraujo ir apskritai tokiam zmogui gali but rimtu psichologiniu problemu.

HATERS GONNA HATE...

Užsitūsinčiau iki galo katučių plodama.

Pjaustomasi nebutinai tik norint nusizudyti. Kartais tik del to, kad palengvetu, kai dvasinis skausmas buna nepakeliamas.

Tie, kurie pjaustosi, nenori nusižudyti. Kartais jie nori dėmesio, kartais pagalbos, o kartais, kad tiesiog palengvėtų. Fizinis skausmas yra lengvesnis nei dvasinis.

Nežinau, ką daryčiau. Kalbėčiausi greičiausiai. Bendravimas dažnai išsprendžia daug problemų. Kadangi jis man artimas žmogus būtų, tai, manau, kaip nors rastume kompromisą, pavyzdžiui, kad jeigu kils noras save žaloti - lai paskambina man. Rastume kitų 'atsipalaidavimo' būdų.

O nusisukti nuo kenčiančio artimo žmogaus gali tik dar silpnesnis už jį. Pasirenka 'bėgti iš įvykio vietos' vietoj to, kad eitų sunkesniu keliu - galvotų, kaip padėti. Kaip egoistiška.

Pasakyčiau, kad "tu turi rimtų psichinių problemų ir jeigu kreipsiesi pagalbos, aš tave palaikysiu, o jei ne - su savo problemom tvarkykis pats ir nekrauk man ant pečių tos naštos"

Su pliauska nagus nudauzyciau,kad britvutes nebesugraibytu

Tokie zmones mane erzina, su jais sunku buti, bendrauti. Nuo ju susidaro slogi nuotaika ir prisikaupia daug neigiamu emociju. Nes pas ju pozityvumo nerasi niekaip. Jie daznai skundziasi kaip jiems blogai, tuo paciu jie taip pritraukia tavo demesi jie savanaudziai, nors nesiekia materialios naudos. Turbut net nepradeciau bendrauti su tokiu zmogumi, todel nebutu gaila, kaip tu sakai: "begti is ivykio vietos". Kad ir kaip butu, jis pats kaltas uz savo emocines busenas, nesekmes ir visa kita kad ji privede prie to.

vieni zaloja save. kiti saudo i vaikus mokykloi. kekvienas kraustosi isproto savaip. lygoti zmones ir tiek.

Paklausčiau kame problemos, o po to jau priklausomai kiek brangus ir kaip ruoštųsi tvarkytis problemas.. Jei nesenei pažįstamas, kogero palikčiau tokią ir nedėčiau vilčių, kad čia laikina.. Jei ilgiau bendrauta, tai kaip Sheila sakė, jei spręstų problemas palaikyčiau, jei ne - nepakeliui mums..

Nebutinai toks zmogus bus erzinantis ir visalaik nepatenkintas. Jis gali kitiem net neparodyt, kad jam blogai.
Galima visiems sypsotis ir atrodyt linksmu, nors viduje mirsti...

Maniau, kad čia apie artimus žmones kalbama, kai jau yra ryšys, ir bėgt nuo jo, kai jam sunku, ką aš žinau...

Taip, aš irgi taip maniau. Bet matomai žmogus mėgta lengvą gyvenimą, kiekvienas renkasi, kas jam geriau. ;)

Nupirkčiau britvučių komplektą.

Tiesą pasakius perskaičiusi temą išsproginau akis
Su šia situacija dar susidūrusi nebuvau,ir ačiū dievui,tačiau pirmas dalykas kurį daryčiau tai pastebėjusi - su juo pasikalbėčiau,išsiaiškinčiau kodėl jis tai daro,bandyčiau prikalbėti jį kreiptis į specialistus,kurie jam galėtų padėti. Na,o toliau tiesą pasakius,nė nesįsivaizduoju. Greičiausiai pusę nakties galvočiau,kodėl jis šitaip elgiasi,bandyčiau suprasti daugiau.

Neigiamai.

Preliminariai diagnozuočiau jam ribinį asmenybės sutrikimą, tada papasakočiau apie baisiuosius neuroleptikus ir jų šalutinius poveikius ir pasakyčiau, kad pasirūpinsiu jo priverstine hospitalizacija psichuškėn, jeigu nemes šito savo išraiškos būdo. Papasakočiau apie alternatyvius, mažiau kenksmingus ribinio asmenybės sutrikimo išraiškos būdus, pvz durų trankymą.

Atsiprasant, kurie komentuojat nesuprantat apie ka eina kalba.Pasakysiu atvirai...As pati pries keleta metu save zalojau,pjauciausi rankas, kojas...Kodel? ne ne todel, kad man truko demesio, ar gailescio... nesu as ten durna, psichiskai nestabili ar kitaip(kiekvienas skirtingai vadina)...Tai kaip priklausomybe..Baisiausia buvo pradeti, budavo akimirku kai noredavau, bet tarsi neisdrysau... Bet viena karta viskas apsiverte ir isdrysau, emiau ir isipjoviau...Ir tuo metu atrode ech...cia nieko gi blogo, nuo tada ir prasidejo, kaskarta pasisaipius is manes as noredavau eiti isipjauti, atrodydavo tada, kad tai geriausia iseitis....

o dabar kaip gyveni? Viskas gerai?

Kazkaip mokykloje turejau ziaurius klasiokus, kurie kabinedavosi prie menkiausio zodzio, aprangos, tai budavo sunku viska pernesti...Atrodydavo, kad klasej esantys zmones viena diena bendrauja, o kita diena jau is taves tyciojasi.... Pradejau savim nepasitiketi, einant i mokykla atrode, kad si diena dar viena patyciu diena, kazkaip po 10 klases galbut to laiko sumazejo, o gal delto kad isskirstyti pagal dalykus buvom, buvo lengviau, bet budavo akimirku, kad mane uzkliudydavo...
Manau nereiketu smerkti tu kurie zalojasi.Zinau tai nera iseitis, taciau galbut ta akimirka lengviau, nes nera nieko skaudziau, kaip keleta metu klausytis patyciu