Kaip įveikti nesėkmes?

Niekada nemaniau, jog esu jautrus žmogus, bet pastaruoju metu gyvenime teko susidurti su išbandymais, priimti svarbius sprendimus, imtis iniciatyvos ir spręsti įvairius klausimus. Paprastai visada viskas sekdavosi, tačiau dabar iššūkiai tapo gerokai rimtesni ir kartais susimaunu. Bandau save guosti, jog kas nedirba, tas nekilysta, tačiau nepadeda. Kaskar kai ką nors padarau ne visai taip, kaip norėjau, kai kas nors šiek tien nepasiseka, jaučiuosi sugniuždyta, norisi viską mesti ir nieko nebedaryti... Dėl to jaučiu stresą, kartais dėl kokios smulkmenėlės jaudinuosi ir graužiu save keletą dienų. Kartais atrodo, kad nebesusidorosiu, norisi viską mesti, susiieškoti kokį paprastą ir neįpareigojantį darbą ir gyventi nuolatinėje rutonoje... Blogiausia, kad kiekviena nesėkmė tiesiog išmuša iš vėžių... Nežinau, kaip su tuos susidoroti? Pasidalinkite savo patirtimi, kaip jūs susitaikote su nepasisekimais?

nera viskas taip blogai kaip atrodo,
viskas yra kur kas blogiau.

Gal trapus moters kūnas ir siela pavargo nuo ilgalaikio streso? Laikas atostogoms! Mylėk save ir būsi mylima...

viskas priklauso nuo požiūrio..aš taip pat nuolat susimaunu, nepadarau, ką reiktų arba padarau negerai, būna mėšlinų dienų..bet gyvenimas stebuklas..neverta savęs kankinti, graužti, susirgsi dar..atsipalaiduok ir apmąstyk, ar tavo atsakingasis darbas teikia tau malonumo, ar tos nesėkmės laikinos ir reikia tik laiko, o gal visada taip bus..pagalvok apie tai, ko sieki ir ar to tikrai nori..tiesiog įsigilink į save, savo norus, svajones, apmąstyk nesėkmių priežastis, gal tiesiog per daug iš savęs reikalauji ir daryk ką nors..daryk taip, kad galiausiai jaustumeisi savo vėžėse, kad jaustumeisi savimi patenkinta ir laiminga..

Papuolei į problemų verpetą - matomai pyktelėjai ant savęs (aplinkinių, aplinkybių, neteisingo gyvenimo, etc.) šito periodo pradžioje slystelėjus ant mažos problemėlės, o gyvenimėlis taip surėdytas, kad kai tik žmogus pradeda jausti neigiamas emocijas vienos ar kitos bėdos atžvilgiu, kitą dieną gauną dar didesnę, tokią, prieš kurią vakarykštė problemėlė atrodo buvo tik vienas juokas. Kuo daugiau neigiamų emocijų (griauži save po kelias dienas, stresas), tuo labiau įsisuki į šitą Tavo ir gyvenimo dvikovėlę Visu pirma nustok griaužtis, pabandyk įsivaizduoti, kad sugniauži viduje visas savo vakar dienos ir ankstesnes klaidas į kumštį ir trenki tą juodą masę į žemę sakydama "nu ir kas!" taip kad jos ištykštų... Visu antra kontroliuok savo vidinį dialogą, juk neatsibundi su stresu, tiesiog dienos bėgyje žodis po žodžio, mintis po minties įsivarai save į tą būseną. Stabdyk save ant pirmų minčių, kai tik pradeda lysti kažkas liūdno ar pykto, stenkis tokiais momentais prisiminti save kaip jauteisi kai sekėsi, gerus žmonės ar įvykius, kurie priverstu Tave tą akimirka nusišypsoti vidumi. Vienžo tai, kas dabar supa Tave aplinkui, yra tiesioginis Tavo vidinio pasaulėlio atspindys - juoda Tavyje, tad juoda ir aplinkui. Šviesink vidu, mintis, emocijas, šypsokis ir gyvenimas nusileis bei patrauks kliutis iš Tavo kelio

1. Gerai išsimiegok ir pasiimk 3 savaičių nepertraukiamas atostogas, nes būtent tiek mažiausiai reikia norint praskalauti mąstymą nuo įvargio.

2. Jei darbas protinis - užsiimk fizine veikla. Sodink gėles, sportuok - kas arčiau širdies.

3. Neprisiimk darbų už visus, dalį perleisk ir kitiems. Perfekcionizmas - žavi savybė, kol nesumano vienu ypu išspręsti visų pasaulio bėdų

4. O susidūrusi su sunkesnėm užduotim, išskaidyk jas į smulkesnes sudedamąsias dalis, apčiuopiamus mažesnius žingsnelius ir tuomet įveikinėk po vieną - iškart bus lengviau, pamatysi

man patiko kadaise girdeta zinomo rusu veikejo Dmitrijaus Nagijevo pasakyti zodziai..."mes niekada negauname sunkumu ne pagal musu galimybes"...

RedQeen<<

Nebūna taip, kad visada viskas sektųsi, būna visiems nesėkmių...Manau, kad svarbiausia, kad darbas patiktų, įkvėptų. O tu juk rašai, kad nenorėtum rutininio darbo Tai gal reikėtų iš savęs per daug nereikalauti tobulumo, o tiesiog dirbti su įkvėpimu. Sėkmės!

dirbk patinkantį darbą, o gal jis tau ne prie širdies ūžtat ir nesėkmės sėkmės

Žinai , yra toks pasakymas: "Jei negali pakeisti vėjo krypties, keisk skrydį".

Gerai pasakyta...


Atsakant į temos klausimą, mane kartais neramina atvirkštinis variantas- kad aš per mažai imu į širdį viską. Mama pavydi, kaip aš taip galiu nesinervuot dėl vieno ar kito dalyko, o aš nematau prasmės graužti save, jeigu nieko negaliu pakeist ar laiko atsukti atgal. Bet gal tai irgi blogai? Gal tokiu atveju trūksta varomosios jėgos tam, kad kitą kartą labiau pasistengčiau ir pasisektų?

susirask kolega kuris irgi klysta ir nuduok jam velniu, issiliek

jei nepadeda tada is peties pasidarbuok namie,zinoma nepulk ant savu ,tiesiog ciupk sepeti , sveitipo pastos ir pradek generaline tvarka! kuo mazesnis sepetys tuo geriau tiek sveisk ir plauk kol nebejusi jokiu nuoskaudu ir pykcio

Man irgi taip kartais būna. Šiaip padeda ramybė, stengiuosi į tai pažiūrėti iš kitos pusės, užsiimu širdžiai artima veikla.

Mano asmeninis patarimas: eik į sporto klubą. Ten pagavus cinkelį atsipalaiduotum, viską pamirštum, dienos darytusi vis šviesesnės ir šviesesnės. Aišku išsikraut ir atsipalaiduot gali kitais būdais, bet man atrodo šitas praktiškiausias.