Kaip būti suaugusia?

Nuo mažens man įskiepyta jausti pagarbą vyresniems žmonėms, būti nuolankia. Tai turbūt per giliai įsišaknijo, nes dabar, būdama jau pilnametė, atsidūrusi prie suaugusiųjų tampu vaikeliu: mano pasakojimai neįdomūs, bėdos per menkos, bendravimas nelygiavertis (taip jaučiuosi ir galvoju). Netgi elgiuosi ne taip laisvai kaip su bendraamžiais - rami, susikausčiusi, bijanti išsišokti ar kažką nemandagaus, idiotiško pasakyti.

Kaip tapti lygia su suaugusiais? Kaip išrauti tą nuolankumą?

Pasakysiu tiek: Tu negalvok, kad esi neįdomi. Tu jau suaugusi, o jei nuolat galvosi, kad esi niekam neįdomi tai taip ir bus. Žiūrint apie kokį amžiaus tarpsnį šneki. Jei tai 40-50 m. žmogus, elkis pagarbiau, ne taip kaip su bendraamžiais.

Na, dar neskubėk daryti išvadų. Ta pati pilnametystė "skaičiukuose" nieko nereiškia - dar įgausi patirties, tuo pačiu atsiras bendrų interesų su kitais žmonėmis. Supranytama, jeigu jie vyresni kad ir tik 5 metais, kalbą rast jau gali būti nelengva. Tai visai logiška ir suprantama. Galų gale tau tik 19, anglosaksų šalyse vis dar būtum "teenager"

Amžinas vaikas..

Taigi išmoksti ir priprasi.Practise makes perfect.

Svarbiausia galvot ką darai ir ką sakai, kad nereikėtų gailėtis, čia taisyklė gyvenimo numeris vienas. O toliau, tai jau pati galvą pasuk, geriausia yra sakyti žmonėms tai ką jie nori išgirst, bet mano charakteris ne tas, negalėčiau, nors kartais paveidmainiauju, neslėpsiu;

suagusia tapsi, veliau ar ankciau. amzius nesvarbu, svarbu kaip tu moki bendrauti, zaisti ir t.t. o jeigu nori tapti suaugusia tau tiesiog reikes pasimokinti bendrauti su bendraamziais, kurie turi bendru minciu, pasakoti ka nors ydomaus, pasakoti kokia ydomia tavo patirta istorija, kitu zmoniu istorija. tikrai tu ismoksi, o jeigu nepavyksta, tada eik pas pcichologe, ji tau patars. bet prisimink senyvam zmogui pagarb jausk. ir ne maza, o didele. aisku gal ka nors suveliau, man dar tik trylika, bet uztat patarimu duosiu.

nieko nedaryk,viskas savaime atsiras..man toks jausmas kad dabar is jaunimo tik vienas is 10 normaliai tevu isaukletas.tai manau kad tu ta desimta

Psichologinių bėdų neturiu, kaip čia kažkas parašė. Tiesiog, prie nuo vaikystės pažįstamų žmonių jaučiuosi vis dar vaiku, tarsi negalėčiau prisijungti ir kartu bendrauti apie rimtus dalykus... O gal tai jų požiūris kaltas, nes tėvams visada liksi vaiku? O gal dėl to, kad man tik 19, jie vis dar vertina kaip vaiką... Hmmm.... kita vertus, gerai pagalvojus imu prisiminti, kad yra daug vyresnių žmonių, su kuriais bendrauju labai natūraliai. Trečia vertus, šitas klausimas kilo pabendravus su vaikino mama... Per daug susikausčiusi esu, nenatūrali.

Na, smagu, kad kažkas pasakė, jog tai praeis ir užaugsiu. O ėmiau jau jaudintis, kad amžinai liksiu tokia ^^

Man atrodo , kad pati atsakiai i savo klausima : tevams visada liksi vaiku

Aš ir pats kartais neturiu ką pasakyti savo vyresniems dėdėms. Nieko čia keisto nėra. Pradėsi dirbti, mokėti už savo būstą, žodžiu, pradėsi gyventi kaip suaugusi, atsiras ir bendros temos, galėsi skūstis blogom darbo sąlygom, dideliais mokesčiais ir panašiai
Su vaikino mama? Gal ji nemoka bendrauti su jaunimu, gal ji ir pati jaučiasi netaip, kai bendrauja su savo sūnaus panele pačiam kolkas nekilo problemų su "uošvienėm" bendraujant. Matyt ant malonių vis pataikau o ir pajuokaut galima. Žodžiu, netrauk tokių problemų į plaučius, su patirtim atsiras daugiau bendrų temų ir išmoksi bendravimo įmantrybių
Tik niekad nesistenk užvesti bendravimo kvailom temom. Pats nekenčių žmonių, pilstančių iš tuščio į kiaurą, aplinkinių nuomonė panaši. Sėkmės

Gerai kad ne amzinas Studientas :D :D :D
kaip SHURIKAS :D
gautu eit i kaukaza ieskot FOLKLORO :D :D :D :D

kaip tik niekinu tokias kalbas: kaip viskas blogai, kaip neteisinga ir t.t. Ir darbą esu sunkų dirbusi, ir gyvenu bendrabutyje su žmonėm, kurie ir nervus paėda, ir niurzgu sau, kad tėvai pinigų neduoda, turiu leisti savus, o po to galvoti, kaip jų prasimanyti (sutinku, savarankiškumo tai neparodo, bet jau susiradau darbelį, kuris nesikandžioja su paskaitom). Bet gyvenimas nuostabus!! Tik pasakyk tu tai suaugusiajam ir jis į tave kreivai pažiūrės..... :D
Mano filosofija tokia, kad niekas nekaltas dėl to, kad tau dabar blogai - tik tu pats. Nepatinka darbas? Keisk. Trūksta įgūdžių, žinių? Tobulėk, atlik nemokamą praktiką, skaityk. Tik va, paprastas darbo žmogus į tokius dalykus žiūri labai nepalankiai. Dėl to ir skundžiasi visą gyvenimą, ir kaltę bei atsakomybę už savo gyvenimą verčia viskam tik ne sau.
Ok, pašnekėjau ne į temą, bet norėjau tai pasakyti :D

Išsiliek išsiliek ;D Nenorėjau pasakyti kad galima kalbėti tik apie tai kaip yra blogai, bet pasakiau berods populiariausią temą šiais laikais. Žinoma, visada gali pasakoti kaip Tau faina dirbti, koki geri bendradarbiai Tave supa, kiek mažai moki už šildymą, nes bendrabutį jo nėra ir panašiai. :) Tik norėjau pasakyt kad su suaugusiais ir temos suaugusių turi būt :) Nors su merginų tėvais ir vaikiškas ir labai rimtas temas gvildent teko :) tad.. čia labiau nuo tėvų priklauso. Niekad nesistebėk jei nėra apie ką su uošviene šnekėt :D ateis laikas - atsiras. arba ne.
Žodžiu. Kaip Dievas duos. O pati džiaukis kol džiugina, tiek darbas, tiek bendrabučio gyventojai :D

viskas normaliai... kai pradesi moket mokescius, dirbt kazdien, reikes islaikyt seima, kazkas kitas bus susikures kazka geresnio, tavo deinos vis maziau atrodys galincios but kazkuo kitokios, senatve bus vis artesne, o svajones vis tolesnes, kai galesi skustis kad skauda vis daugiau vietu ir vis labiau pavargbus jautiesi, kai pradesi dalintis prisiminimais apie zuvusius ir sergancius draugus, kai suprasi jog ta rami, susikausčiusi, bijanti išsišokti ar kažką nemandagaus, idiotiško pasakyti prie ju - absoliuciai gerbtina ir tau patinkanti mergaite, manau tada ir tapsi suaugusia savo akyse

muahah... ikvepienati kalba butu kokiam filme... o dabar atgal prie gyvenimo...

va sitos kalbos daugumai "suaugusiu" yra atsibodes, siek tiek izeidziantis ir seniai pereitas ir uzmirstas etapas... kai pakankamai tikroves mate, jog nebegebetu i tokias abstrakcias nesamones kreipt demesio.


va ta filosofija ir priestarauja patirciai. o ir siaip, skauda zinot jog turejai tokias galimybes, bet va praleidai laika sh maldamas, kazkokiu malonumu ieskodamas... internete apie nieka su niekuo kalbedamas...



ir suvokdama jog tai ir vel padarysi prie suaugusiu - nuo to susilaikai ir susitvardai. ir tai gerai. jaunas zmogeliukas esi, eik zaist su bendraamziai po velniu... :D

suauges tai toks zmogus, kuris dazniausiai visdar neatrado to ko tu dabar ieskai, o gal patyre jog tai laikina, bet nelabai ir turi laiko ir noro apie tai galvot, nes yra svarbersniu dalyku... panasiai? :/

na, bent jau tuom skirias nuo tu suvaikejusiu suaugusiu...

Vienu metu savyje mačiau visai panašų dalyką. Tiksliau, vienas forumietis iš čia numetė tokią pastabą :) Nežinau, kiek pasikeitė mano elgesys, bet mąstymą pakoregavau. Manau, kad statusu aukštesniems (dėstytojams, bosams - kad ir kokio amžiaus jie būtų) reikėtų jausti elementarią pagarbą, nepažįstamiems ar mažai pažįstamiems - mandagumą, nesielgt familiariai. To užtenka. Nematau prasmės jausti pagarbos ar keliaklupsčiauti tik prieš amžių, ne visada protas ir branda su juo ateina :) O bendravimas ir nebus kaip su bendraamžiu, juk per tą nemažą amžiaus skirtumą, kuris skiria nuo kito asmens, prikaupta daug patirties, žinių, tačiau tai neturėtų būti priežastis jaustis menkai ir nesvarbiai. Jeigu suaugęs žmogus verčia tave jaustis nelygiaverte, tai jo, o ne tavo problema. Kai kuriems tiesiog sunku pripažinti, kad kiti tampa jam lygūs.

Na, kadangi aš nuo vaikystės lindau į pokalbius su suaugusiais ir buvau vadinama "sena galva", tai man tokių problemų nebuvo. Bet nemanau, kad reikia būti praėjusiam kryžiaus kelius ar įgavusiam visokiausios gyvenimiškos patirties, kad būtum laikomas "suaugusiu". Čia jau priklauso nuo to, kaip save pateiki, ar atsakingai elgiesi, ar suvoki, kokias pasėkmes turės tavo sprendimai. Reikia kažkaip užsitarnauti kitokį požiūrį į tave.
Kad ir tas "Gyvenimas gražus!", priklauso nuo to, kaip tai pasakysi. Tai gali skambėti naiviai ir vaikiškai, arba pagrįstai ir brandžiai.

Manau kad su žmogumi kur kas maloniau bendrauti kai jis mandagus, neišsišoka, elgiasi ramiai ir neatrodo kaip idiotas. Galbūt kažkur savo viduje tu tai supranti ir nežinai kur tas viduriukas, todėl ir atsiranda tas susi kaustymas ir nuolankumas.

Būk savimi, gerbk kitus ir galbūt kiti gerbs tave. O visa kita laiko klausymas.