Ką pasirinkti:gerus santykius su šeima ar vaikinu?

Dažnai sulaukiu vaikinų dėmesio. Puikiai suprantu kaikurių jų lūkesčius, norą būti ne vien draugais. Paskutiniu metu turėjau suktis net iš kelių tokių situacijų. Taip jau būna, kai tu kažkam patinki, tačiau tu žinai, kad tai- ne tavo žmogus. Maniau esu prakeikta, nes niekada su vaikinais nieko neišeina. Ar čia aš išranki, ar kas... Bet juk yra sakoma, keriau jokio, negu bet koks :)
Ir štai pas draugą gimtadienyje, į kurį tarp kitko labai nenorėjau važiuoti, sutikau vieną žmogų. Tekila liejosi laisvai. Taigi nenustebkit, kad pasiryžau bučiniui su žaviu nepažystamuoju. Mano laimei, tai nebuvo vienkartinis nuotykėlis. Jau kelis mėnesius bendraujam, kažkas iš tiesų vyksta. Mus skiria atstumas, susitikti bet kada tiesiog nepavyksta. Žinoma jis vistiek atvažiuoja, atsiveža savo draugus, aš supažindinu su savo draugėm. Viskas atrodo gražu, mes vienas nuo kito neatsitraukiam. Kuo daugiau su tuo žmogumi būni, tuo labiau tau jo reikia. TIK....
Niekada nemaniau, kad mano šeimoje kažkas pasikeis. Užaugo dvi seserys, todėl tėvai visą gyvenimą manimi taip pat pasitikėdavo, visur išleisdavo, jokių varnių. Nors ir grįždavau paryčiais, niekuomet negrįžau prisigėrus ar panašiai. Paskutiniu metu kažkas pradėjo keistis. Kuo tampu vyresnė, tuo jie mane labiau varžo. Ima skambinti kada grįšiu, kur esu. Seniau nieko panašaus nebuvo. Aš netgi nemoku prašyti, kad mane kažkur išleistų, nes visuomet sakydavau tiesiog: aš išeinu. Labiausiai pikta, kad šie metai- paskutiniai. Esu abiturientė, tik deja pradėjau mokyklą lankyti 6m, todėl dar nepilnametė. Tai tampa geriausiu tėvų pretekstu parėkt. Pradeda grasint, kad išvis galėsiu gastroliuot kai sulauksiu pilnametystės, kuri bus tik kitą vasarą. O su draugu atrodo tikrai viskas šaunu, jis nori vis kurnors mane nusivežti, o aš vis atsisakau, kadangi žinau kokie bus šeimoje barniai. Bijau, kad ir su draugu santykiai gali pašlyti. Ir šį savaitgalį jis nori mane pasiimti pas savo draugą... Vasaros uždarymas, pirtis, draugai... savaime suprantama šventė visai nakčiai. Net bloga pagalvoti apie tai, kad tėvai greičiausiai nenorės manęs išleisti, o jei nevažiuosiu su juo, jis irgi niekur be manęs nekeliaus, kadangi ten visi poromis. Daug kartų jis mane suprato, bet manau, kad galų gale tai įkirės. O šeimai nesuprantu kas per manęs saugojimo instinktas atsirado. Taigi ką daryti, kad santykiai su visais išliktų geri?

pabandyk ta pati, ka cia parasei, pasakyt savo tevams ir issiaiskint, kodel jie tave pradejo varzyt.

Tėvų nepasitikėjimas ar perdėtas rūpinimasis iš niekur neatsiranda - tam turi būti kažkoks pretekstas, priežastis. Kažką čia nutylėjai, kažko neparašei. Gal visgi porą kartu teko namo grįžti vingiais, laikantis už sienų?

tevu vietoje budamas elgciausi taip pat, nors budamas tavo amziaus irgi galvojau kaip tu. uzaugsi suprasi ka turejau omenyje

Niekas čia nenutylėta. Grįžtu blaivi, arba gėrusi, bet tikrai nedaug. Po to draugo gimtadienio išvis nenoriu nieko... nedažnai jie ir mato kokia pareinu, nes jei jau kažkokia proga, tai grįžtu kai jie jau miega. Bet manau, tai visai normalu. Jei koks gimtadienis, tai pretenzijų beveik nebūna, o jei jau šiaip kažkas- tai prasideda... Čia daugiau tėčio iniciatyva. Mama nuolat išleidžia, sako jam: kalbi, lyg pats nebūtum buvęs jaunas... Bet tada mama dar turi klausytis jo priekaištų.
Svarstau, gal jie nerimauja, kad susiradau draugą? Jie dar nežino, bet vakarais nuolat kalbu telefonu ir pan. Gal būtų gerai juos supažindinti. Bet iš mamos pusės atsiras milijonas klausimų ir galiu garantuoti, kad net jei jis ir pasirodytų patrauklus, tai kažkas nepatktų. Atrodo, kad tai ne mano, o jos vaikinas. Nuolat tikisi, kad susirasiu kažką tokio, kam aš žinau, jog niekada neprilygčiau.

Manau kad labai daug tavo amžiaus merginų susiduria su panašiom problemom. Tėvai nori truputi pasaugoti savo mergaitę. Nematau tame nieko blogo. Nemanau kad dėl to reikėtu aukoti savo santykius su tėvais. Juo labiau kad pas tave jie ir taip liberalesni negu daugma. O vaikinas draugaudmas su tokia mergina privalo tai suprasti. Dviejų žmonių santykiai ne vien rožėm kloti. Yra ir kalnų ir pakalnių. Tam kad draugystė pasidarytų verta pykčių su namiškeis, turite išmokti įveikti tuos menkus nesklandumus. Na o jai vaikinas nenori mokytis, tai nemanau kad jis yra vertas klausimo "kas geriau tėvai ar vaikinas".

O tėvai tavo draugą pažįsta? Gal pradėjo tave labiau kontroliuoti todėl, kad tu pradėjai rimtai draugauti su vaikinu, ko iki šiol, kaip supratau, nelabai buvo? Jeigu dar nespėjai susigadinti santykių su tėvais, pasikalbėkit apie tai, supažindink su vaikinu, tegu pamato, kad jis nėra koks budulis (jeigu iš tikrųjų nėra), kad jie gali juo ir tavim pasitikėti, kad neiškrėsi kokios kvailystės. Gal jiems dėl kažko neramu?
O dėl pilnametystės... tėvai tik taip sako, kad palauk 18 metų, iš tikrųjų po to absoliučiai niekas nesikeičia, nebent tik kontroliavimo priežastys: tuomet atsiras "kol gyveni po mūsų stogu/iš mūsų kišenės, tol mūsų klausysi". Daugiau laisvės gausi, kai išvažiuosi studijuoti, o dabar mėgink sugyventi tuos paskutinius metus gražiai arba...maištauk. Bet ar verta?

Ir dabar tave suprantu. Neveltui sakoma: kai vaikai maži- miegot neduoda, kai užauga- pats nebemiegi :)
Seniau net pati stebėdavausi, kaip stipriai jie manimi pasitiki. Bet viską pateisindavau, prieš mane užaugo dar dvi dukros. Su draugais, su šventėm... Ir išaugo į normalius žmones. Niekada net nemaniau, kad pradės mane varžyti. Ypač tada, kai atrodo jau kaip tik turėtų leisti daryti savo sprendimus.

Tiesą sakant, tu NEGALI imti ir išvažiuoti su vaikinu visam savaitgaliui, nepaisydama savo tėvų draudimo. Ne vien todėl, kad esi nepilnametė, bet ir todėl, kad gyveni jų namuose, pragyveni iš jų pinigų ir esi jų vaikas. Matyt tikrai neblogai užgastroliavai, kad pradėjo nebeleist.
Tavo tėvų vietoj irgi taip pat elgčiausi, jokie normalus tėvai neišleistų dukters į kažkokias pirtis pas velnias žino kažkokį bachūra, kur aišku bus alkoholio, sekso ir pan.
Kai būsi ant savo galvos, ar bent jau išsikraustysi iš tėvų namų, tada ir darysi kas šauna į galvą. O dabar turi gerbti juos ir ieškoti kompromisų.

Viska gerai tevai daro. Po tavo priekaistu isvis po devyniom spynom uzdaryciau :D

Gal tiesiog nusibodo tėvams tai, jog tavęs niekada nėra namie? Išeini, grįžti paryčiais vien tam, jog persirengti ir vėl išeini ir taip tęsiasi savaitę? Vis pastoviai kur išvažiuoji: šiandien į sodą, ryt į kaimą, po to dar į kitą kaimą, o šiandien čia draugės tėvų nėra ir bla bla. Ką tada tėvams galvoti? JIE TIESIOG JAUDINASI. Gal prisiklausę kokių istorijų apie tai koks dabar šiuolaikinis jaunimas ir tiek.
O supažindinimas su draugu... Gali atnešti labai daug bėdos. Ypač jei šis yra vyresnis už tave(o kaip suprantu būtent taip ir yra).
Šiaip apskritai, geriau palaikyti gerus santykius su šeima, nei su vaikinu. Nes vaikinai tokiame amžiuje labai laikinas dalykas
Ir jei tikrai nesi nieko prisidirbus - tereikia susėsti ir pakalbėti su tėvais: kas, kaip ir kodėl.

seniau tave visur leido ir buvo ramus kad dar amzius ne tas kai nueinama klystkeliais, nors aisku ir tokio amziaus drasiai galima nueit

Visi čia ėmė per daug viską sunkinti. Negastroliuoju aš po savaitę ar pan. ir dabar noriu ne savaitgaliui, o vienai parai. Vaikinas vyresnis metais, pats tas. Esu gi ne tiek laiko namuose nebuvus. Būdama 15m be jų Prancūzijoje buvau mėnesį (su atsakingais asmenimis neskaitant kitų paauglių) ir nieko nenutiko.. Įpač, kad aš neturiu nuo motinos didelių paslapčių. Dažnai pasidalinu švenčių nuotraukomis, kurios tikrai jos nešokiruoja. Su drauge savaitę leidom palangoje neseniai. Susiradom draugų, leidom su jais laiką. Viską rodau neprasukinėdama, viskas atrodo gerai. Jei moku susirasti draugų bet kur- čia pliusas. Tik nežinau kodėl jie taip priešiškai nusiteikę prieš tuos mūsų baliukus. Tai kad aš dalyvauju, nereiškia kad svaiginuosi. Niekas nieko neprisidirba, reikalų su policija neturi juo labiau. O jei kalbant apie sexą, intymaus gyvenimo irgi dar nepradedu.

Jo.... po tavo istorijų pasakojamų tu dar skundiesi. Aš galvojau kad mano tėvai man viską leido ir pasitikėjo, bet pasiklausius apie tavo tėvus tai išviso atrodo tu nori kad jų nuomonės visai nebūtų.
Džiaukis gyvenimu. Tavo tėvai auksiniai.

Nu supranti, neramu tėvams yra, nesvarbu, buvai tu kur prisidirbus ar ne. Visada gali būt pirmas kartas. Kažkaip netikiu, kad sėdi ten tuose baliukuose kaip blaivininkė.
Jei kažkas rimto mezgasi su tuo vaikinu, tai santykiai nenukentės jei kartu ir nebaliavosit.

Paskutiniu metu stengiuosi nuolat grįžti 10-12val. Iš draugės gimimo dienos net grįžau 1val praeitą kart. Su draugu nevažiavau pas jį, kai lankė mane su draugais ir norėjo pas save pasikviesti. Atsisakiau jam irgi ne vieną kartą. Ji sako, kad mane supranta, tačiau jaučiuosi nesmagiai,kai dėl manęs ir jis atsisako pramogų. Šį kartą greičiausiai bus taip pat. Žinoma galėčiau tėvams pasakyti, kad vykstu kur nors kitur, bet manau, kad melas ankščiau ar vėliau iškyla į paviršių, taigi geriau to nedarysiu. Man tiesiog labai gaila, kad turiu tiek nedaug laiko pabūti su tuo žmogum, kurio man reikia. Suprantat.. Pirmą kartą atrodo, kad su kažkuo esam tokie panašūs. Visada vienas kitą papildom. Nereikia aiškinti ką turi galvoje... Tiesiog be proto lengva vienas kitą suprasti, o ir priekaištų turim vienas kitam ne itin daug, kadangi abu esame labai panašūs. Juk neteisinga būtų sakyti: nedaryk to ir to.. kai pati esu tokia pat

Anonime, pasakysiu tiek, kad su drauge ar kitais paaugliais pabūt kur nors kitur gali, nes tave prižiūri vyresni. Su vaikinu, po baliukus tasytis. Na, pati gerai pagalvok, juk tėvai rūpinasi. Tu jiems rūpi, rūpi tavo ateitis. Nepakenktų, kad ir vaikiną tėvams pristatytum. Ramesni gal bus. Suprantu, kad meilės seilės, bet tavo tėvų vietoj elgčiausi taip pat.

Be to, visada pabūk savo tėvų vietoj ir pamatyk visą situaciją iš kitos pusės. Esu tikra, kad elgtumeisi lygiai taip pat. Vaikinukas turi suprasti ir tave, ir tavo tėvus. Gal net pasikalbėti su jais jeigu jau ne kokie reikalai.

Tavo tevo vietoje uzdaryciau tave po devyniom spynom,o tai per anksti ragai dyksta. Atrodo neturi jokio dekingumo savo tevams. Ir kaip kazkas teisingai pasake, nenori,kad isvis ju nuomone butu.
Tevai yra tevai. As isvis tavo metuose dirbau,o ne po balius slankiojau ir esu tevui dekingas uz tai,kad priverte pajusti kapeika,priverte pamatyti gyvenima,o ne baliuose smegenis dziovinti.
Esi ispaikus maza mergiote kuri visiskai nevertina savo tevu gerumo ir laisves kuri duota. Tau laisve reiketu atimti visiskai jeigu tu jos nevertini ir tau viskas taip blogai ir tu taip visiskai nieko 'nesupranti'

Man tik reikia, kad jie suprastų, jog namuose man liko paskutiniai metai. Turėjo jie ankščiau pagalvoti, kad taip bus... Juk net ir mano klasiokai visi vyresni. Šiais metais norim atsibūti kartu, laiko liko nedaug... O jie jau visi pilnamečiai.. Aišku dar vienas berjeras, kad negaliu vairuoti dar, todėl nevisada kontroliuoju tai, kada grįžtu namo,. ne nuo manęs priklauso.. Kažkada atsimenu labai susipykom su šeima, kai prižadėjau grįžti ankščiau, o manęs niekas neparvežė, nes sumanė kažkur važiuot dar.. Ir gavosi taip, kad grįžau saulei tekant. Nelaukiau laiko, kada išlipsiu iš lovos, nes maniau bus pylos, o jie šypsosi ir kalbina lyg niekur nieko.. Kam to reikia? per ragelį pliekia, o į akis nieko nesako. Man tik susigadina vakaras, nes sėdžiu ir daugiau nieko nenoriu, tik greičiau grįžti namo.. O dėl vaikino. Puikiai žinau, kad jei jis pavargs nuo to kas vyksta, aš jo nelaikysiu. Kad ir patinka... Dar tik paauglystė, savaime suprantama, kad jis ne pirmas ir ne paskutinis vaikinas gyvenime. Niekad nepametu galvos šioje srityje. Nenoriu, kad manytumėt, jog esu kvaila, dėl meilės pametusi galvą paauglė.

O šeima man yra labai svarbi. Negalvokit, kad nesuprantu jų. Gal kadanors gyvenime būsiu išvis griežta motina.. tik.. galėjo tada jie iš pradžių neduoti tiek laisvės, nes prie gero greit priprantama. Labai sunku dabar persilaužti. Ir aš nemaištauju prieš juos. Nerodau ragų. Jie net nežino, kad aš ne kartą niekur nevykau, kad nepykdyčiau jų.
Aš tik norėjau patarimo, kaip su visais palaikyti gerus santykius. Kad niekas neliktų nuskriaustas. Šiuo atveju manau remsiuosi standarto pirmuoju patarimu