Juoda depresija dėl vaiko turėjimo...

Man 22 metai, aš auginu 1 metų sūnų, studijuoju dieniniam, nes mama pensininkė ir gali jį pažiūrėti, kol aš paskaitose. Bet štai mano draugė rudenį išvyksta į Olandiją pagal Erasmus mainų programą. Ir man širdį diegia toooooks pavydas, ir kartu neapykanta likimui. Dėl to, jog jis netikusiai susiklostė, aš negaliu vykt į mainų programas... Mama tikrai nesutiks visą pusmetį žiūrėti mano vaiko, sako, kad jis per mažas, jog jį būtų galima tokiam ilgam laikui palikti be motinos-jam bus psichologinė trauma.
Jaunam žmogui labai norisi palakstyt, padurnavot, pakeliaut, o aš to nebegaliu ir jaučiu nuoskaudą. Labai norisi retkarčiais į klubus, su draugėm pasišopint, pasisėdet, bet mama niekados neišleidžia (žiūri anūką, tik kol man paskaitos ar kokie svarbūs reikalai). Jos nuomone, jokie jaunatviški kvailiojimai man nebetinka, nes aš esu mama, o kad esu JAUNA, jos nejaudina. Ir kai palieku vaiką kaimynei, draugei, pusseserei ir einu kur pasišėlt (tai būna kartą į 2 mėnesius, ne dažniau), visuomet apipila priekaištais, kaltina neatsakingumu. Bet juk man taaaaip norisi paįvairint pilką kasdienybę, užkniso jau tie pampersai, vaiko verksmas, ligos... Ir šiaip vaikas labai nervingas, dėl kiekvieno menkniekio klykia, rėkia, ir jį nuraminti velniškai sunku... IR LABAI NORIU Į ERASMUS...
Vyras mano nuolatinėse komandiruotėse, ten po darbo vyksta tūsai, ir Lietuvoj būdamas laskto po draugus kaip paauglys, o manęs niekad niekur neleidžia, sako, tu boba, tu sėdėk namie ir tylėk... Komandiruočių dėl vaiko neatsisako, vaikas visąlaik numestas man. Jis, po velnių, šeimos tėvas, gali leist sau tokį gyvenimo būdą, o aš jau ne? Ką, negali su vaiku nors kiek ilgiau namie pasėdėt???
Tai gal numest vaiką vyrui ar mamai ir lėkt į Erasmus? Pamatys tada visi, kieno čia viršus.

Vaikas nervingas yra būtent dėl TAVO nervingumo. Žinok vaikai labai gerai perima tokias būsenas.

O gal reikėjo pamąstyt prieš pratęsiant giminę

cituoju : ''... vaikas visa laika numestas man ...'' . Pati kalta , kam gimdei , kam zenijais ? Nori patusint? Susirask aukle , nori i Erasmus ? vaziuok su vaiku . Nori pas drauges ? Varyk su vaiku . Dziaukis kad dar priziuri mama kai tu paskaitose. Nezinau bet tu man nu sori bet pasirodei labai savanaudiska visu atzvilgiu ir cia labai tinka lietuviskas pasakymas : nera padeties be iseities . Daugiau sypsokis ..

atiduokit vaika i vaiku prieglauda ir pasibaigs visos problemos. Jei kada gyvenime subresit pasidarysit kita ir galesit augint vaika su meile jam.

Na, negalima smerkt zmogaus net uz toki charakteri kaip tavo... bet tam reik pastangu...

sakai neleidzia durnavot? tau 22, tu nebaigus mokslu, uzsistatei nepageidaujama vaika, uzkrauni savo vaika pensininkei mamai, kuriis paslaugumas neprilygsta jos racionaliem lukesciam, ir vienintele priezastis - kad nori padurnavot? pasitusint? nervina, kad negali pasitrint tarp nepazystamu girta su draugem karta per menesi ir nusipirkt kazka is "geresnes" reklamos ar vitrinos? del to nekenti savo vaiko? dugnas...

22 metai ir visdar "mamos taisykles" yra priezastis del kurios elgies kaip 14 mete nebranda ieskanti i ka klube patrint uzpakali?

Kam tau begt nuo visko i kazkur tik tam, kad pamatytum kad zmones tiek ten, tiek cia susikuria savo gerove puoseledami butent tai, del ko atsisakai stengtis, vien todel, kad "nepakankamai" durnavoji su draugem... trauma.

nervina, kad mama sena ir gyvenimas neteisingas?

retas zmogus tokio... durno... durnovojimo kaip tu pridares... dar retesnis is ju ne degradas. nieko, vaikas turetu ateity atsilygint savo charakteriu kuri suformuosi, budamas nelaimingas ir ne dekingas. Gausi depresija ir kai uzsimanysi but "mylima savo vaiko" mama nors post gimdymine depresija ir gan daznas reiskinys... bet del dievo meiles... del Erasmus? tel tokio sudniekio atsisakyt savo vaiko???

baik siurksciai elgtis su savo vaiku kai nervuojies kad jis tave nervuoja ir ji kankint... Atiduok ji augint savo mamai, palinkedama uzaugint geresni zmogu nei pirmoji jos klaida... smerkiu tave. Ziauriai.

beje, tavo vyras visom blogosiom savybem toks kaip tu... tik geresnis tuo, kad dirba. Rimtai, susimastyk.... ir ne , ne darba susirastk, visa kita tavyje puva, mama.

Vaikas ne daiktas, kad būtų atiduodamas. Kaip gyvybės aktyvus gynėjas, gailintis net gėlę nuskinti, kalbi itin ciniškai apie nekaltą žmogutį.

Ant dviejų kėdžių nepasėdėsi. Dabar tavo realybė yra tokia, kad tu turi vaiką ir tokio amžiaus, kad nelabai paliksi. Bet aš turiu pavyzdžių, kad vaikas nesutrukdo moterims siekti karjeros, keliauti, nors jos netgi ir išsiskyrusios buvo. Gal tau vyras ir nepadeda prižiūrėti vaiko, bet bent jau pinigus uždirba.

Viena draugė buvo pusei metų išvažiavusi pastudijuoti į Suomiją ir pasiėmė savo vaiką kartu (tuo metu jis buvo gal 5 m.), nes tokia galimybė buvo. Bet ji mąstė kitaip - ne kur tą vaiką kur nors nukišti, o kaip padaryti, kad vaikas kartu būtų.

Nežinau, ar jis tai ironiškai pasakė, bet yra noro pasakyti autorei ir tai.

Ne tas atvejis. Zinau daug tokiu moteru kurias aprasei... Jos atveju visai kas kita. Jos logika, kriterijai, "priezastys"... cia kazkas kraupaus is paciu pagrindu...

Degradiskas mentalitetas. Kraupu. Graudu...

atiduoti ivaikinti vaika labai protingas pasiulymas tokiai porai kaip si. Ne tik "mama", bet ir "tetis" .... absoliuciai vienodi. Tokio amziaus ir ne narkomanu, baltasis, sveikas (tikiuosi) vaikas turi tikrai didelius sansus tureti normalius tevus ir normalu gyvenima.

Kad esi nesubrendus motinystei - akivaizdu. Kaip ir akivaizdu, kad vaikas turi du tėvus, o ne tik mamą. Todėl atsakomybė dalijama per pusę. Pyksti ne ant vaiko, bet ant vyro, o vaikas tiesiog patogus išsilieti, juk vyrui ko gero nerodai to viso susikaupusio pykčio ir nusivylimo. Auklėti vyrą beviltiška, jis visgi suaugęs žmogus. Turi jam parodyt, kad viskam yra ribos, kad vaiką turi prižiūrėti abu tėvai, kad ši padėtis daro tave labai nelaimingą ir t. t. Po žodžių turi eiti realūs susitarimai ir veiksmai, bet be skandalų ir ultimatumų. Jei jis neprivalo sėdėt su vaiku, tai tu turbūt neprivalai jam virti vakarienės, įmesti į skalbimo mašiną skalbti drabužių ir pan. Nepatrukdytų judviem psichologas.
Iš kitos pusės teisi tavo mama, yra vaikas, gana lakstyt po tūsus. Abu turit rūpestį ir atsakomybę. Jei jau eiti pasižmonėt, tai abiems kartu, o ne po vieną. Mama vaikutį prižiūri, kol esi studijose, o paskui malonėk pati; vakarais savaitgaliais - su vyru abu.
Šiaip užjaučiu, jei vyras tokio mentaliteto "boba esi, sėdėk su vaiku pati."Bet turi kalbėtis ir tai spręsti.

Suprantama, kad tokioj situacijoj turint toki vyrą (kuris tavęs nepalaiko) sunku. Vargu ar tikras vyras pasakytu: tu boba, tu sėdėk namie ir tylėk. Juk vaikas abiejų ir jis tiek pat atsakingas už jį, kiek ir tu. Bet temą sugebėjai pavadinti taip, lyg vaikas sugriovė tavo gyvenimą. Jei jau susilaukei vaiko, tai ir žiūrėk į jį su motiniška šiluma bandydama surasti laiko ir atsipalaidavimui. Visiškai suprantama, kad norisi pašėlioti. Tik reikia suprasti, kad vaikas- tai įsipareigojimas ir jo susilaukus pasikeičia gyvenimas iš esmės. Kažkaip spėju, kad tavo draugė, besiruošianti į Olandiją, neturi vaikučio.

dirbau su tokiais ne viena menesi. Ir "verkia" jie vienas kitam kartais, kad nepamate kaip vaikas pradejo vaiksciot, ir pudrina apie vertybes kurios "teisingos", bet nei velnio kuriom nesivadovauja,,, Jie apsiverkia bebandydami irodyt kokie jie geri zmones, o po 5 minuciu - prisigeria lemendami apie koks neteisingas sis pasaulis... beviltiska asaru pakalne ir postringavimai apie "laisve", tarsi girtavimas butu didesne laisve nei grazus namai ir seima...

Kazkas ziauriai ne taip, jei norisi "i kluba" o ne "namo"... ir "klubas" nuo to tikrai ne vaistai.

Jie abu turi mokytis būti tėvais, o ne vien visus šunis jai ant sprando kabint. Aišku su sąlyga, kad ji sako tiesą. Vyras pinigus uždirba, o ji studijuoja - irgi "uždirba" šeimos ateičiai.

O aš nemoralizuosiu... puikiai suprantu, kad pagimdžiusi moteris nepraranda nei poreikių pailsėti, bendrauti, šokti, skaityti, pabūti su draugėmis, mylėtis ir t. t., nors gal daliai žmonių ir atrodo, kad pagimdžiusi moteris teturi teisę į vieną funkciją ir negali turėti kitokių poreikių nei vaikas (paskui dar tie patys žmonės žvengia iš supermamų ).

Kažkodėl mūsų visuomenėje nepriimtina pasakyti, pvz., "oh, norėčiau ir aš pailsėti ar, pvz., nors vieną rytą pabusti pati", tai kažkodėl suvokiamas kaip priekaištas vaikui ar šiaip kokia neigiamybė. Nors tie patys žmonės, tikiu, irgi, pvz., gali rytą keltis šaukdami ir dejuodami "ot, ir velniop tuos pirmadienius". Ach, motinystė yra juk šventa, mamos pas mumi turi būti terminatoriai be jokių neigiamų emocijų, ir negalima nei karto būti pavargusiai, jaustis bejėgiškai, išsekusiai, susierzinusiai ar pan, nors, pvz., jei imtume ne motinystės sferą, kažkodėl tokie dalykai laikomi... žmogiškais. Kažkodėl laikoma, kad bendraujant poroje, pvz., įmanomos klaidos, susipykimai, apsižodžiavimai, bet... nu motina tiesiog iš karto turi būti tobula iki kruopelytės.

Manau, gerai, kad esi atvira, tačiau kartu tai turėtų paskatinti ieškoti harmonijos tarp atsakomybės, kurią turi, ir tarp asmeninių poreikių, kuriuos (bent jau dalį), kaip bet kokiam žmogui, patenkinti reikia. Nemanau, kad turint tokį mažylį laikas kažkokioms mainų programoms (ar apskritai turint nepilnametį vaiką geriau jo nepalikti tokiam ilgam laikui), tačiau bendrai siūlau tiesiog rasti ramybę savyje, kai ją gali rasti. Na, paaugs vaikas, pamatysi to pasaulio... dabar pasaulį gali atrasti šalia, vertinti tai, ką turi. Net smarkiai apribota išoriškai, gali susikurti spalvingą pasaulį, dar spalvingesnį už visokius užsienius. Pati žinai, kokie yra ir motinystės džiaugsmai... čia nesileisiu į sentimentus ir apie juos nekalbėsiu, bet patarčiau mažiau kreipti dėmesį į smerkimus, o tiesiog logiškai, ramiai pagalvoti optimalius sprendimus.

Mano zodziuose is mano puses nera nieko "uz". Bet jeigu yra sitaip kalbama apie savo vaika. Apie savo poziuri i gyvenima, tai as bandau persikelti i autores busena,i jos poziuri, ir kabeti apie reikalus tiesmukiskai. Ir kad ir kaip ji zvelgs i gyvenima,kaip pasielgs,as negaliu buti vertintojas kas yra blogai kas yra gerai,nes as ne teisejas. Zmogus iesko paprastos iseities, as ja pateikiau.Kokios butu to pasekmes,pakometuotume jei ji taip pasielgtu ir parasytu tu paskemiu sekancia tema.
p.s. kazkada kalbejau apie savo noru vergavima, stai vienas is pavyzdziu.

O, SmT, čia stipriai parašei. Griežtai ir teisingai. Spaudžiu dešinę.

karta bandziau izvelgti idelaus vaiko auklejimo procesa,kazkodel tai pamaciau ji visai kitoki nei turime dabar.Nemaciau vaiko auklejimo seimoi.
Mano nuomone vaikas nuo pat mazumes turetu buti atiduotas i specialistu rankas,bet i tikru atsidavusiu savo darbui zmoniu,ir jau nuo pat mazu dienu rinktis kuo jis nori buti,koks jis nori buti ir t.t.Nes kazkodel ir savo auklejime,ir kitose seimose pastebiu tendecija, kad vaikas yra ribojamas,is tevu puses,jo auklejime yra ikalmi normatyvai koks jis turetu buti ir jis uzauges buna panasus i savo tevus,is to issirites pasakymas obuolys nuo obels netoli krenta,jis ir negali labai toli nuredeti, vis del to jau nuo pat mazens vaikas turetu buti neribojamas,net jei ji traukia ir neigiami dalykai. O dabar pagalvokite kaip yra auklejami vaikai daugelije seimu,ypatingai asioacialesniu.Kokiu negatyvu zmogus prisikaupia samoneje ir pasamoneje jau ankstyvoi vaikysteje.

Vienas iš tų nedažnų atvejų, kai esu linkęs pritarti tavo pozicijai.