Ji, jos dukra ir Aš

Susipažinau su panele, jau pusę metų męs kartu. Kadangi aš gyvenu kitame mieste matomės tik savaitgaliais. Dažnai net ir tais savaitgaliais, kai galiu atvažiuoti ji nebūna su manimi, nes yra daug aplinkybių kurios trukdo (santykiai jos su tėvais, dukros noras būti su ja...). Puse metų praėjo aš jai dovanojau gėles rašiau eiles, dariau viską kad ji būtų laiminga. Ji laiko save stipria ir nenori būti spaudžiama į kampą, bet ar normau yra per puse metų nė karto nepasakyti ką jauti? Kai jau pradedu kamantinėti jos atsakymas būna, "aš tau negaliu suteikti tiek kiek tu vertas bet tu man reikalingas gera su tavimi". Negi moterys negali tiesiog iš niekur nieko paskambinti ir pasakyti MYLIU, PASIILGAU? Ar aš nenormalus ar čia kažkas negerai? Man jos abi yra visas gyvenimas.

Visokiu zmoniu yra, nemazai daliai zmoniu pasakyti as tave myliu yra sunkiau nei su kuju pramusti betonine siena. Tiesiog jie uzaugo tokiose seimose, kuriose buvo neiprasta rodyti jausmus, tad nereiketu is tokiu zmoniu tiketis, jog jie issakys savo jausmus. Nors tokie zmones ir myli is tiesu, jie to dazniausiai nepasako, nes tiesiog tokia buvo seimos kultura ir ta kultura tapo ju dalimi. Taigi, jei myli toki zmogu priimi ji toki, koks jis yra ir nebandai keist spausdamas i kampa, tipo sakyk, jog myli mane. Tokiu kvailu elgesiu tik susigadinami santykiai.

Manau seni, jog nelabai jai ir rūpi, nevertina tavo pastangų, rūpesčio.. Gal tik patogu, kad padedi dukrele rūpintis (jei padedi)

Nereikalingas tu. Mesk ją nafik. End of the story

Nu davai ir aš kozirį šausiu. Gal ir visišką nesąmonę dabar pasakysiu, bet tiek to
O kiekie buvo santykai su dukros tėvų (ne tavo, o jos)? Gal viskas kažkaip negerai baigėsi?
Gal tiesiog kažkokį kompleksą įsivarė ir dabar nenori parodyti jausmų, nes bijo vėl būti įskaudinta?
Reikėtu daugiau info, kad būtu galima objektyviai įvertinti

kodėl čia biedavojasi tik vyrai

Nes pasidarę nebe vyrai, o kažkokie tais lodariai

Pusė metų tikrai nėra daug, kad gimtų jausmai, pasitikėjimas ir tvirtas prisirišimas. Ypač, jeigu mergina praeity buvo įskaudinta. Tai, kas būna santykių pradžioj, yra įsimylėjimas, o ne meilė, meilei reikia laiko.
Kitas dalykas, "tikresnė" meilė ta, kuri rodoma darbais, o ne žodžiais.
Na o su vaikais konkuruoti vyrui yra vienas iš bjauriausių dalykų, kokius jis gali daryti. Moteris visada rinksis vaikus - meilę jiems, energiją ir laiką.
Kuo daugiau kamantinėsi, tuo labiau ji norės pabėgti.
Nespausk į jokius kampus, leisk jai pačiai viduje susitvarkyti, suteik galimybę pasijausti stipria, savo padėties šeimininke ir parodyti natūralų norą būti kartu, o ne iš pareigos išspausti gražius žodžius.

Atvirai sakant, nustebino VYRO noras klausineti "ar mane myli?" BE ABEJO VEIKSMAI PARODO JAUSMUS TIKRIAU NEI ZODZIAI!

Žinai, ne visi su žodžiu "Myliu" svaidosi. Po pusės metų draugystės nepasakyti, jog Myli mano atžvilgiu yra visiškai normalu. Žinau situacijų, kai vyras su žmona pragyveno 20 m. ir žodį "Myliu" yra pasakęs tik keletą kartų (na kiek pasakė tiksliai tai jau tikrai nežinau). Ir jausmai nuo to tikrai nėra pasikeitė. O kalbant apie jausmus - tai čia jau kitas atvejis. Jei žmogus tau nesugeba išsakyti net tokių jausmų kaip Su tavimi jaučiuosi mylima, Aš tavęs pasiilgau, Tu mano simpatija ir t.t - tai kažkas negerai. Jei žmogus nemyli, tai bent patikti tai tikrai patinka. O jei ji nei myli, nei patikimo jausmų nerodo - kažin ar jai tu rūpi.