Jėzus Kristus

Atsiribodamas nuo Kristaus istoriškumo klausimo noriu pažvelgti į Ganytoją Evangelijose: ką reiškia Jo mokymas, kaip suprantame "gerąją naujieną", ir kaip matome savo gyvenimą, Vakarų kultūrą be Jėzaus (tikime Juo, ar ne)?

Dar norėčiau, kad pakomentuotumėte šias citatas: Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta (Mt 7, 7-11); Visa, ko tikėdami melsite, gausite (Mt 21, 22); Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus (Mk 11, 24).

Manau, kad Jezus yra morales svyturys. Jei ne jis, visas pasaulis paskestu nesibaigianciose orgijose ir nusiristume velniai zino kur

Jezus Kristus ir aplamai visos religijos yra tam, kad zmonems butu geriau - tikejimas visada duoda vilties. As pats netikintis, nesu nei koks katalikas ar musulmonas, netikiu jokiom sventom dvasiom, bet kai paluztu, kai prarandu vilti, kai man (dazniausiai mano patiems artimiausiems zmonems) yra labai blogai, meldziuosi. Tikejimas kazkuom (Jezumi Kristumi, Buda, Krisna ar Elviu Presliu) duoda vilties, kurios zmonesm reikia, ir net labai daznai.

Solaris, Sv. Rastas buvo rasytas tie, kurie seke Ji. Taigi, tie, kuriu gyvenimai buvo pakeisti tai ka Jis sake apie Dieva, Isgelbejima. Tokiu kontekstu ir komentuok tas eilutes. Prasykite ir gausite, skirta Jo sekejams, melskite, ir Jusu tevas atsakys i Jusu prasyma.
Beje, krikscionybe yra ne religija, o tikejimas. Religija neisgelbes zmogaus, Nikodemas, Jono 3sk. to pavyzdys, - buvo doras pilietis, religintas, bet Jezus pasake - jei neatgimsi is Naujo, neieisi i Dangaus karalyste. Ne gerumu zmogus isgelbimas, o patikejimu, kad Jezus mire uz ji asmeniskai. Tai dovana, priimama patikejimu.

tos citatos reiskia kad po mirties turesi viska ko dabar truksta... mazdauk viskas bus idealiai jei elgsies kaip priklauso bet tik po mirties daugmaz...

tai buta cia ko o musulmonai sako duos sesiolika mergeliu kai mirsi.

Tos visos citatos skelbia, kad zmogus turi dideliu vidiniu galiu, ir tikedamas jis gali iveikti viska - gyvenimo duobes, sunkius isbandymus, pasiryzima kanors daryti.. Tiki ir darai - gauni atpilda

aha! o mum sako jeigu labai labai noresiu tu mergeliu, bet sitam gyvenime neistvirkausi, tai danguj turesi visas kiek tik noresi... tik su jom zaist treikes tesioginej dievo akivaizdoi, o ne siaip jam ziurint kaip tu ta darai zemej

nu, yra tik vienas mazas skirtumas: cia zemeje gali zaisti arba nezaisti kokius 50-70 meteliu, na , o ten - ui, vaikyti, amzinai, jei suprantate tokia savoka.

bet koks zaidimo tikslas amzinai kaifuot nesu tikras kad to noreciau gal su siokiu tokiu saiku.

Neisitikines,kad supratau kodel klausi.
O citatos suprantamos tiesiogiai,taip kaip parasyta-nera cia kabalos "mokslo" nei numerologijos,kad galima butu nesuprast ar ieskot "kosmines" raidziu sekos ivairiose ju kombinacijose..
Visa ko tikedamas meldziasi zmogus-gauna.
Beda prasideda tada,kai zmogus netiki Dievu-tada bando tiketi,kad gaus ko nori,o ne Dievu,bando tiketi,kad sukalbejus tam tikra skaiciu posmeliu tam tikroje vietoje,tam tikroje kuno pozoje,tam tikru laiku ir jei labai labai nori-tai bus. Deja-tai magija,o ne malda-magija,nes tikimasi paveikti realybe nesusijusiomis su ja tiesiogiai priemonemis kurios skirtos igyvendinti SAVO valia ir norus. Tuscios pastangos ir tuscios maldos,nes beldziama ne i duris,o i grindis pastate pries tai pamirkius pirstus i vandeni bliudelyje ir apibuciavus statula bei nusilenkus pries paveiksla ir taure su plotkeliais. Arba is vis-susikurus savo rituala ir ziurint i menuli,nes a'la "dievas juk yra visur ir visaapimanti meile jis yra". Tustybe ir veju gaudymas visa ta praktika.
Malda-tai visada prasymas pagal Dievo valia,todel jai butinas tikejimas Dievu. Kai sakau Dievu,turiu omeny egzistuojanti Dieva,sukurusi visa kas regima ir neregima savo Zodziu ir savo jega palaikanti kurinija,o ne tukstanti ir viena fantazija apie Dieva,kuri tokia pati tuscia kaip ir bandymai per ta fantazija kazka gauti sau.
Kad melstis pagal Jo valia-butina Jo valia pazinti,pazinti galima tik vienu budu-gyvenant Jo valioje. Tada-

Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.
O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.
Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta.
Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs.
Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, - ne savo noru, bet pavergėjo valia, - su viltimi,
kad ir pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę.
Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose.
Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, - ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo.
Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis?
Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai. Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.
Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.
O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmgimis tarp daugelio brolių.
O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.
Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!
Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, - kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?
Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!
Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus.
Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: 'Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui'.
Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo.
Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis,
nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje

Dievo vaikui malda turi visai kitokia prasme nei bedieviui. Bedieviui malda-tai bandymas gauti ko nori ar isvengti ko bijo..Dievo vaikui-tai troskimas kad jo gyvenime ir situacijoje del kurios meldziasi ivyktu Dievo valia pagal Dievo Zodi ir veikiant Sventajai Dvasiai bei visada-Dievo slovei tarnaujanciu rezultatu.

Loki aš dievu netikiu, dažniausiai gaunu ko noriu. Anomalija?

Kvailumas Pasisiauses. Prisimink situs zodzius kai/jei sulauksi 60.

ech... ir kokia nauda iš tavo dievo, jei iš jo teišmokai vadinti kitus kvailiais ?

eik surask ir paklausk Dievo kokia is jo nauda. O kol kas-
Kvailys pasakė savo širdyje: 'Nėra Dievo'

Tai Dievo nuomone apie tave-prasau Jam ir adresuok savo pretenzijas i nauda.

Jei dievas egzistuotų tai gal ir nusiminčiau, kad jis apie mane taip galvoja, bet dabar....

...bet dabar-kvailys tare savo sirdyje 'nera Dievo'.
Paprasta.

Esi užsikirtusi plokštelė

sakiau-paziuresi kai/jei sulauksi 60. O dabar-gana offtopint.

O, tai dažnai gyvenime "naudojamos" tiesos.
Pirmąja norima pasakyti, kad žmogus niekada nieko negaus sėdėdamas sudėjęs rankų, jis turi pats veikti, stengtis, daryti, kitaip sakant, yra pats savo laimės kalvis. Nors tai lyg ir prieštarauja a la tikinčiųjų teigimui, jog "viskas dievo valioje".
Kitos sako apie vilties, (optimizmo?), tikėjimo (nebūtinai dievu) svarbą. Tai, kad be to, jog žmogus kažką daro, kažko siekia, jis būtinai turi ir tikėti tuo, tikėti išsipildymu. Kaip kad vėžiu sergančiam žmogui bene svarbiausias "vaistas"- tikėjimas, jog pasveiksi.