"Išsilakstymas"

Dažnai susiduriu su tuo žodžiu "neišsilakstęs" dar. Tai sakoma, kada kalbama apie vaikino ar vyro nuklydimą į šoną...Tai kada jūsų manymu ateina tas "išsilakstymas" ? Kiek partnerių reikia "atlakstyt", kad jau būtų "išsilakstęs"? :) Ar iš viso tokie "neišsilakstę" kada nors "išsilaksto"? :) Reikškitės :)

Skaičiai, manau individualūs.
O dėl išsilakstymo "kada nors" - jei tas lakstymas nėra sąlygotas žemos savivertės, kai ego palaiko tik pastoviai didėjantis partnerių skaičius, tai manyčiau žmogus anksčiau ar vėliau turi suvokti, kad esmė ne kiekybėje, bet kokybėje.

issilakstymas tai nebutinai turi buti begiojimas per panas. Pagal mane tai tusai klubai plotai ir tt. Nes reikia pakvailiot ir pabaliavot dazniau, nes juk susituokes to nedarysi. Bet daznai buna taip kad ipranta kasnors lakstyt nuo jaunystes ir taip nebesustoja vaiku turedamas. Manau tie vyrai kurie nuo vaiksytes ipranta nelankstyti per visas ir sukuria patikimausias seimas. Tas lakstymas gerai tik sventimo ir tusu prasme(dazniausiai)

:) Manau, kad išsiskyrę žmonės laksto ne ką mažiau negu nevedę. Žinoma, kiekvienam savaip ir nuo kiekvieno žmogaus tai priklauso. Bet būna, kad ir po skyrybų žmogus sau leidžia daugiau negu prieš susituokiant. Bet tas lakstymas labai individualus.

Aš manau, tiesiog žmonėms reikia turėti įvairių patirčių, tada tvirčiau stovi ant kojų, jų motyvacija kita: nepasverta vidumi moralė yra, bent jau mano akimis, niekinė. Nebūtinai reikia atlikti viską, bet kažkokios patirties reikia turėti prieš priimant lemtingus sprendimus (jei laikytume santuoką lemtingu sprendimu). Aišku, visada galima skirtis, bet ... :) .

Kitas dalykas, niekaip nesuprantu, kodėl negalima lakstyti šeimoje: turiu omenyje ne partnerių keitimą (arba - nebūtinai partnerių keitimą), bet šėliojimą, aktyvų ir nuotykių pilną gyvenimą... Jeigu po trisdešimties maždaug 50 metų nusistatoma gyventi sėsliai - nesistebiu, kad paskui ieškoma jaudulio už šeimos ribų. Aš už tai, kad šeima irgi būtų laksti, aktyvi, atitinkanti poreikius, judri, kūrybinga... tada galima "lakstyti", kiek norisi.

Manau, tai laikotarpis, per kurį žmogus pažįsta priešingą lytį, suformuoja savo trokštamų santykių viziją, mokosi mylėti ir tiesiog įgyja tam tikrų žinių apie priešingą lytį ir save santykiuose su priešinga lytimi, kurių lengviausia gauti per praktiką.

Tikiu, kad žmogus gali apsieiti be šio laikotarpio, kadangi bendra gyvenimiškoji patirtis taip pat padiktuoja tam tikrų išvadų, tad sėkmingus darnius santykius gali sukurti tiek išsilakstę, tiek ne. Tiesiog žmogus, kuris praktikoje niekada nepatyrė, kaip būtų buvę su kita moterimi/kitu vyru, mažiau tikras, ar kokia nors problema galėtų būti išspręsta pakeitus partnerį ar ne (pvz, kokia nors sekso problema). Bet tokios dvejonės apima ir "išsilaksčiusius", tad viskas vis viena priklauso nuo žmogaus mąstymo, jo vidinės jausenos bei nuostatų, o ne nuo to, kiek ir kur jis lakstė.

O kodėl susituokus negalima kvailioti ir baliavoti?

Matai, susituokus kvailioti ir baliavoti ne tas lygis, nes iškart pripaišys stereotipus: nesirūpina vaikais, baliavoja ir t.t. Juk pas mus šeima tai turi būti darni, santūri, susitupėjusi ir dar visokia kitokia. Būti kitokiam juk nepriimta. Baltos varnos juodame varnų būryje juk skiriasi... :)

Tai patys žmonės kenčia nuo savo ŽBT :(

Neissilakstes - tai greiciausia galima butu sutapatinti su nesubrendes. Aisku zmogus visa gyvenima bresta ir tobuleja,(yra ir daznu atveju kai vyksta atvirksciai) Zmogus turi "instaliuota programa" daugintis, o vyrai turi instinkta testi gimine (aisku dabar gimine tesiama naudojant apsisaugojimo priemones) todel dazniausia vyrui yra aktualu apvaisinti kuo dagiau pateliu, taip yra gamtoi taip yra ir tarp zmoniu.Todel vyro toki poreiki mes pavadinome "issilakstymu", aisku "issilakstyti" reikia ir moterim,bet reciau.
Bet zmogus vis del to yra daugiau issivisciusi butybe nei gyvunai, ir geba jungtis prie ivairiausiu sferu. lytinio akto metu vyksta sielu dalinimasis,sielu "santuoka".Todel yra sakoma kad net bet koks lytinis santykis palieka rysi tarp tu zmoniu visam gyvenimui.... O dabar isivaizduokite jai jus jau esate vedes koki 20 30 kartu? Galvoi tikriausia visiska sumaistis, na o po tokio kiekio "issilakstymu" tokia sumaistis ne tik galvoi, bet ir sieloi. Del to zmones daznai neranda,nezino,nesupranta, ko jie nori is savo partnerio, jausmai kazkokie padraiki, santykiuose harmonijos nera, kiti vaiksto pas psihologus, iesko ivairiausiu priezasciu kodel viskas ne taip kaip noretusi ir t.t.

Auksines mintys. Jei zmones daznau sau leistu ir seimoj bunant kartu isilakstyt, gal maziau kiltu noras salia seimos lakstyt.
O siaip juk to issilakstymo ne tik vyram norisi, moterims juk irgi tas pats..

Taip, pack. Bet kiek turiu pažįstamų, draugų sukūrusiu šeimas visi kažkaip nuo draugų "nusisuka", nes juk yra vyras, o jei dar vaikai prasideda tai juk draugėms ar draugams, ar šiaip susiėjimams laiko nelieka... O dar idėja kilo, kad kažkaip keistai pas mus įsivyravęs požiūris... Jei mergina/vaikinas turi draugą tai reiškia, kad visas dėmesys, laikas ir kiti dalykai yra leidžiami kartu. Kažkaip keistai gaunas kai anksčiau tarkim dvi gana geros draugės į mėnesį (kiekvieną mėnesį) susitikdavo sakykim kokius 2-4 kartus, o kai draugas jau šalia tai gerai draugei užteks ir 4 kartų per metus. Manau, visi tie lakstymai vėliau prasideda būtent nuo tokio požiūrio, kad pirma visas dėmesys sukoncentruotas į draugą, kitiem laiko kaip ir nelieka, o jeigu sukuria šeimą tai išvis... Draugams, bendravimui, tūsams nulis dėmesio, o paskui ir prasideda ėjimas į kairę ar dešinę... Tad man dažnai iškyla klausimas ar draugaujant su žmogumi-būnant pora-taip nieko nebereikia, kad esi užpildytas visom prasmėm vieno žmogaus?:confused;

Ne visada draugam gali patikti ta antra puse :) Tik nereikia pizdelint tokiu fraziu: -Kokie cia draugai, jei nepriima i savo rata ir panasiai :D

O tai gal pora ir į tuliką turi eiti kartu?

manau, kad "išsilakstymą" reikia suprasti plačiau.. tai nėra vien ėjimas per partnerius.. tiesiog žmogaus gyvenimas eina pakopomis, tarpsniais.. ir kiekvienam amžiaus laikotarpiui savi dalykai.. nuo pampersų prie lėlyčių/mašinyčių, nuo žaislų prie mokslų.. ir t.t... todėl man atrodo keistai, kai labai jauni žmonės puola į rimtus, ilgalaikius santykius, skuba kartu apsigyventi.. per anksti susipažįsta su rutina, monotonija ir netenka jaunuoliško gyvenimo džiaugsmo.. geriausia, kai prieš įsipareigojant rimtai vienam, spėjama pašėliot su draugais, išbandyt begalę dalykų, susipažint su priešingos lyties atstovais.. tiesiog pagyventi sau.. nerūpestingai, neatsakingai ir smagiai.. tuomet paprasčiau pradėti ir išlaikyti santykius su vienu žmogum.. mano nuomone.. ir nors poroje/šeimoje galima smagiai gyventi, tačiau vis tiek atsiranda įsipareigojimai vienas kitam ir ne visi vienišiaus kvailiojimai tinka santykiuose.. galų gale, reikia susivokti, kad ėjimas per vyrus/moteris paviršutiniškai (pažintys/pasimatymai/nuotykiai/rizika/seksas), nėra taip gera kaip meilė vienam.. aišku, būna, kai kurie užstringa toje malonumų jūroje ir nenori/nemoka būti su vienu.. niekis, svarbu nemeluoti nei sau, nei kitiems.. nes dažniausiai jei paaugliai puola vaidinti šeimą, anksčiau ar vėliau kažkuriam vienam ar abiems prabunda smalsumas, kaip būtų, jei galėčiau eiti į pasimatymus, mėgautis naujomis neįpareigojančiomis pažintimis, tiesiog negrįžti per naktį, klajoti su draugais ir nesiteisinti, kodėl neįspėjau.. ir tt.. praleistas gyvenimo tarpsnis apie save primena :)

Kodel? As su savo drauge esu tuoi bus 6 metai ir jos daruges mane knisa :D tai ir nebendrauju, isleidziu su jom kur nori ir?

Empirio, o tau svarbu ką galvoja kiti žmonės apie tavo draugę? Tau tas turėtų mažiausiai rūpėt. Sorry, nepizdėlinu tokiom frazėm kokias tu pateikei, bet jei žmogus nepatinka, tas neturėtų įtakoti draugystės.
Jei ne save turėjai galvoj tada sorry. :)

Tai ir sakau, kad tas draugų ir "antros pusės" nesusibendravimas - anokia problema, galima ne visada leisti laisvalaikį kartu.

Aš kadangi anksčiau neišsilaksčiau, tai dabar lakstau. :D
Ei, ir kodėl tema tik apie vyrus?

Pritarsiu Techno dėl skaičiaus - kiekvienam individualus.
Ir netgi ne visai skaičiuje esmė (na, kažkuria dalim tik :P ), esmė yra bendravime, žmonių pažinime, tam tikrų elgesio modelių perpratime, mokėjime prisitaikyti arba apeiti, o gal sukurti nauja.

Na, yra dar toks banalus dalykas - kad paroje tėra 24 valandos, o vyras (draugas) taip pat reikalauja laiko. Daug mažiau ėmėme bendrauti su labai gera drauge, kai aš pradėjau vaikščioti į pasimatymus, o dabar dar mažiau, nes ji neseniai pagimdė vaiką, ir neturi pusvalandžio pokalbiui. Ir tai tiesa - iš tiesų ji to pusvalandžio neturi. Manau,normalu, kad žmonių gyvenimo būdas keičiasi, kai jie sukuria bendrystę/šeimą. Tiktai, žinoma, tai nereiškia, kad draugus reiktų apskritai iš gyvenimo mesti, bet su drauge 4 kartus per metus man jau būtų visai neblogai susimatyt, turbūt nė tiek nesusidarytų per pastaruosius metus :(