Fatalizmas

Iš dalies esu fatalistė, nes tikiu, kad ir kas man nutiko, vadinasi, taip reikėjo - tai man buvo kažkokia pamoka. Bet kartais apninka abejonės: O gal galėjo būti kitaip? Gal galėjau būti protingesnė ir pasielgti kitaip? O ir aplinkiniai prisideda prie tokių minčių, kai pradeda klausinėti: Ar tu to nesigaili? Na, nesigailiu... Tik po tokių klausimų apninka abejonės - o gal turėčiau gailėtis? Gal mano tikėjimas likimu, tik pasiteisinimas?
Kodėl sakau, kad iš dalies esu fatalistė? Todėl, kad nemanau, jog viskas jau nulemta ateityje. Manau, kad yra tam tikra kryptis, bet tikslas nėra garantuotas. Jei išmoksiu gyvenimo pamokas, gal ten ir nukeliausiu. O jei ne, tai ir kartosiu jas iki pat gyvenimo pabaigos.

O koks jūsų santykis su likimu? Viskas likimo rankose? Ar kiekvienas esame savo laimės kalvis?

As manyciau kad kiekvienas esame savo laime kalvis,tik kad ta laime atrast,reik begalybes pastangu ir noro.Kitaip sakant nenuleisti ranku ir siekti savo uzsibrezto tikslo.Esu svarstes pats sau sita tema,bet manau jeigu grausies del praeities kazkokiu klaidu,nuo to nepageres.Bandysi buti geriausiu ir atiduosi visa save savo tikslui gal ir atrasi savo laime ir nereikes ne fortunos.

Na, kaip čia pasakius... Kur pats žmogus savo likimą "nureguliuos", ten ir eis laimės labirintai. Žodžiu, kiek įmanoma spaust uodegą tam likimui, nes paleist tekėt sava vaga gyvenimą, kaip sureguliuos jisai, tai kažkokios atsakomybės vengimas, suverčiant kaltę likimui. Na, aš taip manau.

(Mok 9,3) Tai yra pasaulio blogybė - tas pats likimas visiems. Visų širdys yra pilnos piktybių, ir beprotybė pasilieka žmonių širdyse, kol jie gyvena, o po to - pas mirusiuosius.

likimas yra tik vienas visiems zmonems.

(Ps 49,10-20) Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.
Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes.
Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna.
Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.
Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.
Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane.
Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja.
Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.
Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs,
tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius.
Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.

Tu neturi SAVO likimo,likimas yra vienas visiems zmonems. O sita trumpa akimirka cia-tai ne likimas,tai laiko tarpas,skirtas pasirinkimui. Nepaisant to,kokie vieno medzio lapai skirtingi -visiems jiems skirtas vienas likimas-visi jie issprogsta is pumpuro,kazkuri laika zaliuoja ir visi-krenta zemen.
Tai yra likimas. Ir jokios pamokos jo nepakeis.

Taciau mes turime laisva valia ir galimybe rinktis savo LIKIMA:

(Jn 11,25-26) Jėzus jai tarė: 'Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.
Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?'

Visi kiti ivykiai,darbai,pamokos ar bet kas kito,neturintys itakos siam pasirinkimui tavo LIKIMO neitakoja niekaip.

Nėra tokio dalyko kaip likimas.

O as manau,kad toks dalykas ,kaip Likimas yraTik musu valioje yra kartkartemis ji pakoreguoti.Nors siaip-visas musu gyvenimas remiasi sekundes dalelemis.Akimirkomis,kuriu pats nepasirinksi,nepakeisi ir neisvengsi

Nėra. Viskas turi savo paaiškinimą.

Nėra tokio dalyko kaip likimas. Yra tik begalybės kintamų reiškinių suma, kai kuriuos tu gali įtakot, kiti priklauso nuo aplinkos/kitų žmonių. Jei kas nors sugalvos numest plytą nuo stogo, kai tu eisi pro šalį, savo likimo gali ir nebeįtakot

Likimas yra, bet yra ir savo paciu jo koregavimas. tarkim, as ejau darbintis, ir padirbejau kelias bandomasias valandas, mano akimis, atlikau viska ka galejau--koregavau savo likima: gauti darba. taciau... darbdaviams tiko labiau kitas zmogus. Na, ir cia ne likimas?... bet tai nereiskia, kad neatsiras kazkas geresnio.

Taip, pamokas gyvenimo mokinames, bet nebutinai is ju ka nors ismoksim

Vienareikšmio atsakymo nerandu. Dažniau manau, kad esame patys savo likimo kalviai, nors kartais įsibrauna ir kitokios mintys - gal vis tik tai likimas? ... Bet gal taip būna dėl to, kad paprasčiausiai tuo momentu nerandame kitokio paaiškinimo...

O cia kas, ne likimas ? Likimo niekaip negali itakot pvz. plyta nuo stogo

Tai ne likimas. Kadangi nėra nulemta iš anksto, viskas vyksta realiu laiku.

Is kur zinai ? Kazkurioj knygoi perskaiciau tokia minti " likimas, tai dviasmenis kalavijas, viena puse esi TU "

Aš tai likimu tikiu. Kai kurie žmonės sako, kad mes patys savo likimo kalviai. Bet manau, kad vistiek viską lemia likimas. Tarkim, kaip pavyzdys galėtų būti paprasta situacija, kad ir tos pačios mūsų klaidos. Sakom, iš klaidų pasimokysim ir daugiau jų nekartosim. Aš manau, kad jei bus lemta jas kartot, tai ir kartosim. Žodžiu, manau, kad mūsų pasirinkimai būtent ir priklauso nuo likimo.

as irgi manau,kad viskas priklauso nuo likimo...

Kazkas labiau stengesi reiskias

Paziuresiu, Marichelo, kai uz tave kazkas labiau pasistengs, ir pajusi savo likima tada

- sitai man patiko kaip parasei



daug kartu apie tai teko susimastyti kiekvienas turbut turime savo mastysena ir patirti, kalbant apie tai. pati tikrai nesu realiste, vis skrajoju kazkur kitur nei deretu, todel retokai bunu laiku ir vietoj. pasitaiko tik priverstinai nusileisti ant zemes- del zmoniu, ivykiu aplink, kartais net nesusijusiu su manimi. tada buna LABAI skaudu ir baisoka.. net ilgalaikis sokas. stai mazdaug pries savaite "apturejau" negera dalyka del savo sveikatos.. ir laiko apmastymams buvo i valias.. ir kitu gyvenimo pavyzdziu pilna.. kodel vyxta kazkas panasaus- nelabai galima ir suprasti. RELIGIJA? dievu netikiu, bent jau tuo barzdotu dedule dangaus auxo soste apsuputu plikaruriais amuriukais. isvis daug kas neptinka katalikybej. LIKIMAS? su vargso sapelio plaukimu palei srove ir bejegisku metymu-vetymu bele kur asociuojasi- nepatinka, ne man sitai.. ir religija, ir likimas man panasu i sukurima kazko, kam butu patogu suversti kalte, pasiguosti, padejuoti ir tt, bet tik ne kliautis savomis jegomis KAZKODEL. arba pvz kodel nepamastyti placiau, is savo vidaus, ne vien remtis populiariom teorijom. juk gali buti ir kitaip nei kalba pilkos mases.. (izeisti nieko nenorejau!!) pati renkuosi tiketi kitais dalykais. siaip jei ismoxtam kazkokia pamoka- puiku, kad i gera isejo. jei vel kartojasi gyvenimo "padnioskes"- kazko dar truxta musu paciu tobulejimui.. ar ismoxim- reik tiesiog stengtis, o jau kaip bus.. visos patirtys turbut i gera. tik kad butu galima apsieiti be nudegimu.. cia tikra teisybe- reik stengtis izvelgti bent laseli kazko gero ar kazk naudos ir blogybej. ju buna skirtingu, bet net nutikus kazkam itin baisiam, tarkim po kokiu GAL keliu menesiu ar net metu pastebesi savo vidini progresa, "bagaziuka". jei skaudzios pamokos kartojasi, taip uzsiauginami sarvai- nebuti minkstakuniu tikrai naudinga. bent jau isoriskai. o kas sirdukej verda- nebutinai kitu reikalas.
pati stengiuos vadovautis paprastom tiesom- elgtis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtusi (vis pasivirtina). nemoku kersyti ir niekam to nepatarciau daryti, nes tikiu, kad padarytas blogis kazkada atkeliaus bumerangu atgal. nelaikau ilgai pykcio. pamirsti kai kuriuos dalykus buna LABAI sunku, net neimanoma, bet pyktis kazkur isgaruoja, lieka kiti jausmai. dar tikiu, kad niekas neivyxta atsitiktiniai. gal keistai nuskambes, bet ta stebiu ir savam, ir kitu gyvenimuose jau nemazai metu- nebuna tiesiog "siaip sau". nei nutikimai (geri, blogi), nei sutikti zmones. ir ypac- KADA jie buna sutinkami. visi isvardinti dalykai vyxta savu, teisingu laiku, ne anxciau, ne veliau. kada reikia. nors kartais norisi kitaip. o jau kas tai (ivykius, zmones) siunte/skyre/nuleme- kiekvienas vertina pgl savo religija/pasauleziura/gal issilavinima/gal auklejima ir pan.

Manau, kad mus tik dalinai valdo likimas. Labai daug galime nulemti patys- ne tik laimę "nusikalti", bet ir blogų dalykų prisišaukti. O likimas- kai tinkamu laiku tinkamoj vietoj sutinki tinkamą žmogų (pvz. gyvenimo meilę ). To nesuplanuosi ir dirbtinai nesukursi.
Nepaisant to, man patinka kartais plaukti pasroviui ir stebėti įvykius.
O dėl to gailėjimosi... Juk nepriklauso nuo to, ar mes patys kažką nulemiam, ar likimas. Vieni linkę neapsispręsti, keisti sprendimus, gailėtis dėl padarytų. Kiti viską iš gyvenimo priima kaip patirtį, pamoką, kuri bet kokiu atveju atneš teigiamų rezultatų (nuo laimės iki supratimo nebekartoti klaidų). Manau, kad pastariesiems lengviau gyvent.

VIS TIEK netikiu likimu .. net del gyvenimo meiles. as tai ivardinciau kitaip, bet taip ir turi buti- kiekvienas ziuri i gyvenima skirtingai. buna, kad panasiai, net labai panasiai, bet gerai, kad ne visiskai vienodai. o del prisisaukimo tiek gera, tiek bloga- idomu, bet ne pilnai sutinku. buna zmoniu, kuriems viskas nuo pat vaikystes lengvai einasi, sekasi, lyg ant lekstutes paduodama buna, nereik milzinisku pastangu siekti ar takim tragediju isgyventi (pazistu tokiu). o buna, kad kiti turi pastoviai labai stengtis ir vis tiek retai gauna ko tikrai arodo verti (ir tokiu pazistu). kaip ta paaiskinti? kazin ar prisisaukimu. bet ir ne likimu. nu labai nepatinka man tas atseit viska paaiskinantis stampas "likimas" ir tiek