emocinės krizės - kaip užkirsti kelią, kaip įveikti, kaip įž...

Sveiki,

Norėčiau padiskutuoti apie emocines krizes, nesklandumus, kurie sukelia dar gilesnius neigiamus dalykus - depresiją, apatiją, nerimą, kompleksus.

Daug visko prirašyta, tačiau patys rimčiausi kiekvieno susidūrusio su tokiais dalykais patirtis ir patarimai.

na jau, nejaugi nesate susidure su tokiais siandienai iprastais reiskiniais?

hmz...nelabai nelabai....bent jau kolkas

Emocinės krizės. Ką darau:

* mąstau iki bedalybės, kol tampa psichiškai neįmanoma pakelti, todėl tai išsilaisvina
* nueinu į svečius, pasimyliu arba išgeriu arbatos, jei vyno, tai dar ir isteriją padarau
* pasileidžiu muziką, nieko negalvoju, nepagaunu jokios minties
* rašau, paišau, skaitau gyvenimo džiaugsmo kupiną F.N. arba J.S.
* pasidarau "kaukiamąją"
* logiškai išmąstau, kodėl absurdiška kentėti esamuoju klausimu

dabar dar nesumąstau, bet pagrindiniai būdai tie

Vėtra, kas gi norės prisipažinti esąs traumuotas, nepilnavertis, -fobas ar pan.? Vienintelis atsakymas, kurį galiu pateikti: aktyviai, aistringai, agresyviai ieškok išėjimo iš sumaišties. Tai reiškia, kad visos priemonės tinka ir visos jos turi būti ne atsitiktinio, momentinio poveikio, bet vienijamos apsisprendimo, prižiūrimos proto ir pagrindžiamos veikla. Bešališka, preparuojanti analizė + naujus, pozityvius įsitikinimus implantuojanti veiksena.

Aciu visiems uz atsakymus

Tiesa, pastaruoju metu (gal kokius metus) mane tobulai laimingą daro šviesos kritimo stebėjimas. Kaip ji sunkiasi per lapus arba krenta ant jų, žolės. Ypač vaiski saulėtekio, arba saulėlydžio (čia galiu pasidžiaugti, kad mano kambarys yra su langais į tris kryptis). Dabar saulėlydis: ryški šviesa atsimuša tiesiai į ąžuolo kamieną ir mano (jau pražydusį) jazminą. Tiesa, tik į vieną jo šaką, bet pats jazminas savaime gėris. Nežinau, ar tai būtų galima priskirti prie priemonių, greičiau prie pasekmių, bet gal galimas ir atvirkštinis variantas? Kalbu apie: vienį su regimuoju, liečiamuoju, įkvepiamuoju pasauliu, mėgavimąsi lytėjimu, matymu, kitais pojūčiais.

Joyce, tavo emocines krizes sprendimai i manuosius nesa...Tik vakar prasidejo, taigi maciau zvaigzde - mirgejo ivairiom spalvom - raudonai, zaliai, baltai...sakau - vaidenas... Bet ne, kurgi - pasirodo taip gali buti - visos iliuzijos velniop, net padepresuot zmoniskai negalima.

Pastaroji savaitė parodė, kad svarbiausia kovoti iki galo.

Išgyventi. Išlaukti. Kai kuriais atvejais galima kreiptis į gydytojus.

Reikia dirbt su savim, kad problemos ar rupesciai ant peciu kristu ne kaip akmenys, o nusvilptu kaip vejas (problemu nebuna - buna tik nepalankios situacijos/gyvenimas - stipriu zmoniu reikalas).

Paanalizuoti praeitį, kodėl tau kilo ši krizė. Ką tu jauti? Nerimą, pyktį. Pyktį kam?

Šią minutę - visam pasauliui... Bet žinau, kad tai praeis, kaip ir viskas praeina, nes gyvenimas nesustoja tik čia ir dabar...

Šiek tiek studijavau psichologiją...pyktis visam pasauliui - tai pyktis mamai.Nes kažkada mama tau buvo visas pasaulis.

Nereikia jokių psichologų su jų nepaaiškinamom asociacijom... Nėra jokio pykčio mamai. Aš žinau kodėl pykstu... Ir žinau, kad nieko nepakeisiu, žinau, kad niekas neatsakys į klausimą kodėl. Bet gerai išsižliumbus kyla klausimas - o kas toliau? O toliau reikia judėti, ieškoti, tikėtis... Iki kitos krizės, kai vėl viskas bus juoda...

Jei po vienos krizės išsprendimo randi kažką teigiamo , tai sveikinu