Emocine priklausomybe - Draugai

Labai daug zmoniu yra nuo kazko priklausomi,nuolat jaucia baime ka pasakys kaimynai,ka pamanys tevai,o ypatingai kaip sureguos draugai.Musu poelgiai buna suvarzyti.Vaikysteje as buvau priklausoma nuo drauges,ji mane lyg marionete "tampydavo" ten kur jai parankuVisa laime,kad ji anksti istekejo.Pamazu ismokau derinti rubus,rinktis draugus,mastyti .Dabar juokinga tai prisiminus.Taciau nejuokinga darosi kai suauge zmones leidzia draugams gyventi ju gyvenima.Ar esate susidure su tokia situacija?Kaip isgydyti sia nepriklausomybe-Draugai?
Citata is knygos"As kvepuoju"
Anne-Sophie BrasmeAš kvėpuoju! „Nė minutės neįsivaizdavau savo gyvenimo be jos, be kažko, nuo ko priklausyčiau. Nenorėjau keistis, nenorėjau ištrūkti iš to sūkurio, kuris mane traukė. Neįstengiau žengti nė žingsnelio atgal. Aš pasidaviau. Jau buvau mirusi."

esu su tuo susidurus. geriausias vaistas - tai kazkokiu budu (aisku, tai visada sudetinga), atitrukti nuo to draugo, ar drauges nors kokiai savaitei, ir pamatai, kad be jo/jos gyventi irgi galima, ir netgi geriau. Supranti, kad sugebi pats priimti sprendimus ir kartais netgi geresnius...

Hm...priklausomybė draugams...šiaip nėra tokios ydos...Bet buvo viena užknisanti"draugė", kuri bet kuriuo paros metu net neįspėjus, nepaklausus ką aš veikiu ir kokie mano planai, vis užsukdavo, taip čiut ne kas dien ir prasedėdavo ilgiausiai, kol trūko kantrybė, ir būdavo ji ateina, "pabučiuoja durų rankeną" ir išeina, nes pas mane ir kitų planų yra, o ne tik jos klausytis ir kavą gert kibirais po truputį aš ją atpratinau nuo savęs Manau, kad jai čia kažkokia tai priklausomybė buvo...Nieko, pagijo

Aš atsimenu save mokykloje.Jei sėdėdavau suole su kokia drauge, tai ir per pertrauką kartu vaikščiodavome. Kaip apsiženijusios ... Paskui išaugau nuo tokių priklausomybių. Manau, kad labai ta priklausomybė priklauso nuo savigarbos, mokėjimo bendrauti ir asmenybės stiprumo.

buti priklausomu nuo kazkuo yra labai paranku...nes paciam nereikia priimti sprendimu...nereikia paciam jausti atsakomybe uz savo poelgius...tai ne silpnumas...tai vienas is tinginiavimo budu...

Vaikystę praleidau pas senelius visiškam vienkiemy, kur jokių draugų neturėjau. Kai pradėjau eit į mokyklą puoliau draugaut su visais, bijojau prarast kiekvieną, nesvarbu koks jis bebūtų. Namai visada buvo pilni draugų. Bendravau nesirinkdama , t.y. su visais iki kokių 23 metų Kol tokių "draugų" prisirinkau, kad.... Tiesiog, gavau gyvenimiškų pamokų ir pradėjau kitaip į viską žiūrėti - liko vos keli draugai. Ir pasirodo, pakanka. Laimė ne jų kiekyje, o tame kokie jie....
Tad man priklausomybę "draugams" išgydė patys "draugai".... Tad ačiū jiems .....

Wot sitaip ir man buwo, draugelis wisad primesdawo sawo waldiska nuomone del gerimu, tik izengdawom mes i "Liquer store'a", jis iskart sakydawo: jamam puse 10% Zaibo bambly... Ir taip as supratau, kad zalciai ne tik miskuose gywena

gaila kad tai yra liga ir dar draugam...

Jaučiu, kad ir aš esu tokią priklausomybę turėjusi. Tačiau tai buvo labiau paauglystės laiku, kai dar nebuvo susiformavęs individualus charakteris. Tačiau laikui bėgant, ėmiau atkreipti dėmesį, kad mano ir mano draugės požiūriai į tam tikrus dalykus skiriasi, automatiškai nebegalėjau iš jos reikalauti ir sulaukti man tinkamos pagalbos, patarimų. Taip ir dingo ta priklausomybė.

Yra padetis,yra ir iseitis Truputi smulkiau, ir sukursim vaista. Juk reikia zinoti,ka gydisim-pacia autore,partneri ar draugus

Nesu priklausoma nuo draugu,nes siaip-kaip baisiai beskambetu-stengiuosi ju daug neuzsiveisti.Am....Ne todel,kad buciau nedraugiska ir kokia pikciurna,o todel,kad aplamai labai nepasitikiu zmonemis,ir draugus renkuosi labai atsargiai.Be to ,visada sakiau,kad geriau jau vienas tikras draugas,nei 15 tokiu be rysio,tiksliau netikru.Uz savo draugus jauciuosi atsakinga,tai irgi viena os priezasciu,kodel ju nenoriu tureti daug,nes tai kainuoja begale energijos,laiko,ir pasiaukojimo.Is viso -tokia kaipo "draugystes "savoka manau yra daug gilesne ,nei iprasta manyti.Draugas ne tas,kuris daznai ateina,ne tas,su kuriuo plepi valandomis,ne tas,kuris sveikina su gimtadieniu......Draugas-tai sielos biciulis,dar viena pabegusi tavo paties asmenybes dalele,kuriam be jokio gailescio atiduodi dali saves.Kuriam gali atskleisti sielos paslaptis,ir kuris tau atiduoda dali savo gyvenimo.Siaip-mano geriausias draugas-mano vyras.Tikras draugas.Dar turiu viena drauge,su ja bendraujam jau 15 metu,nors ir susitinkam tik keleta kartu per metus-bet tai tikrai tas zmogus,kuri galiu vadinti draugu.Mielai tureciau ir daugiau,bet ................
Padariau isvada-draugu priklausomybe nesergu

Turiu tik dvi nepriklausomybes; rukymas ir seima.Gaila ,bet artimos drauges neturiu.Buvo pries kelis metus tokia ,bet kai pradejo vos negyvent pas mus ,teko paaiskint -nesuprato.Dabar geriausia ;drauge''-vyras.Su juo apie viska plepam . Pradedant moteriskais apatiniais baigiant meskerem.

Buldozke,o mes kartais ne vienas ir tas pats asmuo?Kalbi,lyg butum mano klonas...............O gal as tavo.................

pavydziu as tau ir tavo vyrui

Skaitydama tavo postus kartais pagalvoju ,nu va Elara vel mane aplenke.

As irgi sau pavydziu.

As tik anksciau nei tu keliuosi.Bet jei paveluoju isisjungti-Viskas....Net pasireiksti nera kur,jei jau tu prisijungusi.

Visada prie draugų jausdavausi labiau savimi nei šeimoje: jei šeimoje neturėdavau su kuo kalbėti, buvau visiškai susikausčiusi, draugai išklausydavo ir neteisdavo, šalia jų jausdavausi laisviau. Kažkaip ir šiandien su draugais (keliais) turiu atviresnius, šiltesnius ir laisvesnius ryšius nei su šeimos nariais. Ne dėl to, kad mano giminės kažkokie blogi, nemyliu, o dėl to, kad labai skirtingi nuo manęs, tiek skirtingi, kad to susikalbėjimo nėra. O gal paprasčiausiai buvome auklėti tylėti, nebendrauti atvirai. Pamenu, kai buvau 15-16 m. buvau susidėjusi su tokia banditų gauja, aišku, nieko ten nedariau, ką jie darė (tek kokie narkotikai, mštynės, chuliganizmas), ir jie man labai daug davė - prisilietimus. Apsikabinimą. Šypsenas. Pirmą kartą lyg ir nukratė elektra. Keista. Dirbtina. Dabar su jais nebebendrauju, bet iš šios pusės dėl jų buvimo šalia labai džiaugiuosi. Dabar draugai - keli, bet artimi. Kuriem gali skambinti kad ir 4 val. nakties. Kuriuos nujauti. Su kuriais kone telepatinis ryšys. Pažįstami 18 - 4 m. Bet priklausomybe nepavadinčiau: jie nelemia mano charakterio, negyvena mano gyvenimo ar aš jų. Tiesiog artimi žmones, kuriuos stipriai jauti, su kuriais randi bendrystę.

Manau, kad priklausomi žmonės tie, kurie nedrąsesni, nelabai pasitiki savimi, neturi charakterio susiformavusio, kuriems basąlygiškai reikia draugų ir nepakenčia vienatvės.

As vyro neturiu, vienatves nepakenciu, todel galima sakyti, akd esu priklausoma nuo draugu. Bet turiu keleta tokiu, kurie greiciausiai jau amzini, neisivaizduoju, kad galetu kur nors dingti, todel ir jokios baimes del to nera. Nejauciu diskomforto del sios savo priklausomybes.

Manes gydyti nuo Draugu ligos nereikia) Zinau keleta atveju kai suaugusios moterys bijo savo drauges,nes si nepritaria jos sumanymams,susiranda netinkama vaikina-draugei nepatinka.Ji rausiasi jos spintoje,saldytuve,zino visas jos paslaptis,net skaito jos laiksusNe tik,kad skaito,bet ir atsakineja uz ja,nusprendzia kas jai gyvenime geriausia.Taciau draugei dingus keletui dienu mergina lieka lyg ir "ant ledo".Ji pasimetusi,puola i nuotykius,isivelia i ivairias situacijas,arba sedi tuscia galva spoksodama i siena nes jos "smegenys" yra isvykusios.Gryzus draugei viska pasipasakoja,o si ima "taisyti "jos klaidas.O kiek daug tokiu moteru ,vyru,kurie del nuomones neturejimo ,priklausomybes draugams lieka vienisi...