Ar verta merginai apie savo jausmus prabilt pirmai

Ar verta merginai apie savo jausmus prabilt pirmai, jeigu jauti, kad tau tas žmogus kažką jaučia, bet tyli, nes bijo reakcijos, ir mano, kad bus išjuoktas.. ?
Ar geriau laukti ir nežinia ar sulaukti...

o jai tu jam patinki taipat ir jis bijo prabilti tai ka kaskas turi buti pirmas wienaip ar kitaip nieko neprarasi

Priklauso nuo to, kiek smarkiai bijai būti atstumta.
Bet jeigu ramiai įvertini, kad nebūtinai vaikino atsakymas bus teigiamas, esi pasiruošusi bet kuriam atsakymui ir tiesiog nori iš tiesų išsiaiškinti, ar tarp jūsų iš tiesų kažkas mezgasi - kodėl gi ne?

Jei sėdėsit abudu ir tylėsit, gali būti, jog visą gyvenimą graušies, kad kažko nepadarei!
Pirmyn, mergyt!

Ačiū už patarimus , bet sunku žengti pirma žingsnį, kai mūsų bendravimas primena kate ir pele... nuolat riejamės ir juokiamės vienas iš kito, bet ženklai akivaizdūs, juolab aplinkiniai (draugai) tai pastebi.. aš žinau, kad jis per daug išdidus ir to man nepasakys, na nebent po metu, poros..

gailėtis dėl to, ką padarei yra daug lengviau nei dėl to, ko nepadarei. jeigu bendraujat ir žinai, kad jis kažką jaučia, tai reikėtų užsimint, galbūt tokių kelių tavo žodžių jam ir trūksta, kad pats pradėtų kalbėt?

Issint po metū po keliū gali būti per vėlu. Bandyk, kol myli

Pirmyn! Sėkmės!

zinoma, kad bandyk. nieks juk netrenks per galva dziaugiuos uz tave

aš manau, kad mergina visada turi išlikt mergina, todėl, net parodydama jausmus, turėtų išlikti subtili.. jokiu būdu nereikėtų pareikšt, kad myli ar kad labai patinka, paprasčiausias būdas smagiai juokaujant pasakyt, kad tau su juo smagu.. ar kad gražus jo juokas/šypsena, kad įdomus pašnekovas, kad jo geras humoro jausmas.. nepersistengiant, žingsnis po žingsnio rodyti visokius tokius ženklus.. fiziškai priartėt, išdrįst įgnybt, apkabint, suspaust.. stebėti jo reakcijas tiek į gražius, gerus žodžius, tiek į šiltesnius prisilietimus..na, o kokį kartą galima pasiūlyt ir kur dviese nueit.. bet kad tai neatrodytų pasimatymas, o tik tarp kitko kažkokia veikla.. manau, kad jau vaikino reikalas prieit prie draugystės, bučinių ir tt, o ne merginos.. jis turi perimt iniciatyvą..ir, manau, kad perimtų, gavęs daugiau ženklų, rodančių tavo susidomėjimą.. galų gale, jei neperims, nebus to tiesioginio atstūmimo

idomu, koks vyras salia taves galetu buti.. :) Labai silta ir moteriskai paprasta moteris pasirodet.

prisigalvoja žmonės problenų...

ačiū :) turbūt, tiesiog esu visokia, tuo pačiu esu buvusi ir tokia, kokia nerekomenduoju būti, bet daugelis paauglių mergaičių tai pereina.. kol atranda savyje moteriškumą.. aš iki galo jo dar nesubrandinau.. bet viduje auga suvokimas, kokia moterimi noriu būti.. tuo pačiu šalia atsiranda ir vyras, kuriam mano vidinė moteris atrodo moteriškiausia

PIRMYN!

O koks skirtumas prabils apie tai pirmas?

Kad daugiau tokių panelių būtų.

Sutinku ant +100500
Kiekvienas vaikinas/vyras viduje zino ir jaucia, kad butent jis turi rodyti iniciatyva ir invazija teisingai tai pabreze. Jis gali buti ir kuklus, bet jis vistiek zino koks jis turi buti ir ka jis turi padaryti. Invazija labai gerai paaiskino, tu daryk tai, bet ismintingai, kad neisgasdintum "zuvies". Veiksmus puikiai aprase citatos autorius ;) Tik paklausti noriu. Kuom kvepuoja tas vaikinas? "Kuom kvepuoja" - vaikinas delta ar alfa? Jeigu delta, kai ka papildomai patarsiu ;)

Pritariu Invazijai, tik aš manau, kad tiek iš vyro, tiek iš moters pusės kažkoks dramatinis jausmų pareiškimas (kai iš tikro net nėra kažkokių santykių) nėra tai, ką, mano nuomone, reiktų daryti. Nereikia sureikšminti savo simpatijos, tada viskas gausis natūraliai ir nieko nereiks bijoti. Juk viena yra nei iš šio nei iš to paskelbti apie meilę ar pasiūlyti bendrauti kaip porai, kita tiesiog atvirai, bet subtiliai, reikšti simpatiją. Invazija jau pateikė pavyzdžių, kaip tai gali būti daroma. Tiesiog reikia lengvumo, o ne rimtų deklaracijų, lyg čia būtų sprendžiamas kažkoks lemtingas klausimas. Deja, kai žmogus taip rimtai vertina savo romantines simpatijas, kad dažnai tai nori nenori, nuskamba kaip spaudimas, našta kitam. Reiktų prisiminti, kaip mes bendraujame su draugais ar žmonėmis, kurių reakcijų nesibaiminame, o jausmų jiems neperdedame - lengvai, paprastai, atsižvelgiant į kontekstą ir be myžčiojimo. Nėra ko gėdytis ar baimintis, kad kitas žmogus mums patrauklus... ir kai nustojama galvoti, kad tai turi būti atitinkamai įvertinta, kad nebūtų gėda, kai nustojama reikalauti (netiesiogiai), kad į tai būtų rimtai įvertinta, simpatiją rodyti lengviau... nes tu tiesiog simpatizuoji, bet tai nėra pretenzija į žmogų.

Kadangi as esu senamadiska, egoistiska ir kvaila kate, tai pirma niekada nesakyciau apie jausmus Nors... kaip sakoma ,,niekada nsakyk niekada " Gal ant senatves pasakysiu, bet... bus matyt pervelai

O ką pakeistų pasakymas? Jeigu toks bendravimas abiems yra smagus - ko gero, taip ir natūraliausia jums bendrauti. Ko tikiesi po prisipažinimo?